Pirmadienis prasidėjo nuo skandalo. Praėjusį ketvirtadienį buvo atvežta 84 metų onkologinė pacientė iš kaimo. Paskutinė stadija. Tyrimai – baisūs.
Atvykęs sūnus su žmona sukėlė triukšmą. Rėkė per visą koridorių: „Kas tu toks? Tu nemoki gydyti! Kur mes pataikėme? Kur stiprinančios lašelinės?“
Iš tikrųjų – kur? Tarybinių laikų įprotis (ne dėl gydymo, o dėl vaizdo) – suleisti į veną vandens, kuris „pagydo“. Vėžį. Paskutinėje stadijoje.
Rėkimai, reikalavimai… Į klausimą, ar kas nors iš lankytojų turi bent minimalų medicininį išsilavinimą, atsakymas neigiamas. Na taip, liaudis be jokio sopračio visada žino daugiau nei gydytojas su ilgamečiu stažu.
Nulėkė skųstis pas ligoninės direktorę. Kaip gi – juk per keturias dienas turėjome pagydyti onkologiją su metastazėmis, bet neįvykdėme lūkesčių…
Vakare pacientė mirė. Todėl antradienis prasidėjo nuo mirties liudijimų rašymo. Tai liūdna slaugos skyriaus kasdienybė.
Mirusiosios artimieji sėdėjo ramiai. Bet – net neatsiprašė.
Nemandagumas aplinkoje varo į depresiją. Sugadinti nervus, parašyti skundą, pateikti „poniškus“ norus tapo įpročiu.
Nejau visi staiga tapo mokyti, visažiniai, sugebantys geriau už mus, darančius stebuklus? Gal ir man galima pas jus į priėmimą užsirašyti?
Tik kaip keista – nėra kam dirbti ligoninėje. Medikų gretos mažėja, o pacientų – ypač sunkių slaugos skyriuje – daugėja.
Tai kas skiria gydymą? Kas reguliuoja ir sprendžia, kokių vaistų duoti, o kokių – ne?
Tarkim, kardiologas pacientui išrašo 10 (!) skirtingų tablečių. Pulmonologas, endokrinologas, psichiatras, gastroenterologas, nefrologas, neurologas, terapeutas (šeimos gydytojas) – kiekvienas savo vaistus. Išeina maždaug 20–30 tablečių. Plius inhaliatoriai, insulino injekcijos… Sąrašas nepilnas, bet vienos paskyrimo lapo pusės neužtenka.
Ir vėl rėkiama, reikalaujama – mirštančiam pacientui nenuimti kardiologo skirtų vaistų. Matyt, kad… greičiau išeitų.
Reguliuoja tie, kurie nieko nesupranta. O tie, kurie turi viską suderinti ir sumažinti „chemiją“ (primenu: vaistai – chemija, o tokiais kiekiais – labai nuodinga chemija) – turi vykdyti nespecialistų reikalavimus?
Žmonės, jūs rimtai? Mes – skolingi jums paklusnumo? Gal kas dirbo dresuotoju cirke? Ne. Tai ir mūsų nereikia dresuoti.
Senas šposas – norint gydytis reikia turėti… daug sveikatos. Tokių kiekių vaistų ir sveikas neatlaikys. Nieko asmeniško – tik biznis (Al Capone).
Pasaulyje jau seniai egzistuoja terminas „sistemos vergai“. Tai mes, gydytojai, kurie priverčiami pašokti pagal pirštų spragtelėjimą.
Valdančios farmacinės korporacijos (kas turi babkių, tas ir užsako muziką) kartu su nupirktais „kišeniniais“ profesoriais reklamuoja ir prastumia į apyvartą tas medžiagas, kurių pardavimas atneša pelno. Tiesą sakant, ir eskimams ledą galima parduoti – tereikia geros reklamos.
Toli eiti nereikia.
Šovė kažkam į galvą centrifuguoti viską, kas papuola po ranka – ir „atsirado“… cholesterolis.
Jis visuomet buvo. Policitinis lipofilinis spiritas, iš kurio sudaromos ląstelių membranos, sintezuojami hormonai, vitaminas D, tulžies rūgštys. Vau – labai reikalingas medžiagų apykaitoje! Be jo – mirtis vietoje.
„Geras“ ir „blogas“? Milijonus metų cholesterolis egzistuoja gyvūnų organizmuose, tik niekas į jį dėmesio nekreipė. Reikalo nebuvo.
Anksčiau buvo „geri“ ir „blogi“ (naudingi ir nenaudingi žmogui) gyvūnai, paukščiai, augalai… Dar buvo baltieji žmonės ir juodieji. Naudinga viską dalyti į kategorijas. Valdyti lengviau. Mases įtikinti – lengviau. Blogą – naikinam. Geras – tegul būna.
O dabar. Beje, pasaulyje beveik 84 % žmonių yra tikintieji (!!!!). Pagal logiką turėtų būti viskas taip, kaip sukūrė Dievas. Bet ne – pinigai pirmoje vietoje. Reikia vaistų, kurie „gerina“… tuo pat metu naikinant žmonių sveikatą.
Keistai dingo internete buvę neigiami straipsniai ir atsiliepimai apie sartanus bei statinus. Pasamdyti IT specialistai panaikins neigiamą reklamą akimirksniu.
Tačiau kartkartėmis pasirodo protingų, nuo sistemos nepriklausomų medikų ir mokslininkų straipsniai, kurie aiškiai rašo: vartojant „gerus“ vaistus žalojamos kepenys, smegenys, inkstai, širdis. Visas organizmas!
Karvė melžiama. Jei neliks karvės – bus ožka.
Nenoriu būti „sistemos vergų“ gretose. Dabartinis jaunimas gydo pagal taisykles, nurodymus „iš aukščiau“. Įjungia telefoną, paleidžia ChatGPT – ir gydo taip, kaip pataria dirbtinis intelektas. Norėtumėte pakliūti į tokias rankas?
Gydymas – tai menas, kurio neįmanoma įsprausti į siaurus taisyklių rėmus.
Nedidelė pastaba, o gal mitas, kad cholesterolis neužkiša kraujagyslių? O gal tai – banalūs kieto vandens padariniai? Gal. Bet tada pinigus darytų vandens filtrų gamintojai, o ne farmacininkai. O vanduo – jis išties kietas… Nepasiginčysi.
Tai kam tarnauja gydytojai ir visas ligoninės personalas? Kalba ne tik apie Pasvalį ar Lietuvą. Pacientui? Sistemai? Farmacinėms firmoms? Ar žmogui?
Ar privalome vykdyti nekompetentingų asmenų reikalavimus? Priminsiu: ligoninė – valstybinė. Privačioje, nors ir sumokėsi krūvą pinigų, vis tiek sprendžia profesionalai – tie, nuo kurių priklauso paciento sveikata. Kitaip tariant – gydytojai.
Atminkite: gydo ne vaistai, o gydytojas. Jo rankos, akys, intelektas ir intuicija. O chemijos (tablečių) medicinos korifėjai naudoja minimaliai – kad nežalotų sveikatos. To siekiu ir aš. Ne dėl vaizdo. Dėl pacientų gerovės.
Ir nepamirškite kitos medalio pusės. Amerikoje tave gali atleisti be perspėjimo. Randa šlapimo teste (daromas reguliariai, be išankstinio įspėjimo) opiatų pėdsakų – tam pakanka suvalgyti bandelę su aguonomis – ir viso gero! Skiri per daug vaistų, per daug tyrimų – esi finansiškai nenaudingas įstaigai – viso gero!
O pas mus? Turi būti kitaip? O kodėl? Finansinė ligoninės bazė – mizerna, vos algoms užtenka. Net ne algoms – algelėms.
Ir nereikia aukštų kalbų apie Hipokrato priesaiką. Hipokratų šeimyna, klanas buvo „ant bangos“ maždaug prieš 2 500 metų. Nuo tų laikų daug kas pasikeitė. Visame pasaulyje ji seniai modifikuota. Be to, mūsų laikais buvo Tarybų Sąjungos gydytojo priesaika. Nebėra nei sąjungos, nei priesaikos.
Ir kas galėtų pagalvoti, kad ištarti ar užrašyti žodžiai turi reikšmę? Ar pažadas „myliu ir gerbiu iki mirties“ stabdo nuo skyrybų? Ar skrajutės apie korupcijos žalą ją panaikina? Ar net didžiausių pasaulio valstybių prezidentai nelaužo priesaikos? Nejuokinkite mano šlepečių!
Darbe dažniau girdime ne pacientų, o artimųjų norus ir pageidavimus: „Paguldėme močiutę, kad sutvarkytumėte jos sveikatą. Žinokite, ji 20 metų nesilankė pas gydytojus, o poliklinikoje tokios eilės. Mes norime to, šito ir ano!“
Ir niekam nė motais, kad darbuotojų trūksta. Krūviai – nežmoniški. Jei per savaitę norėjosi nusižudyti tik tris kartus – savaitė buvo pakankamai lengva.
Personalas išeina iš ligoninės… Arkliukai nebeveža – pavargo. Norisi poilsio, normalesnės algos ir gyvenimo – kaip užsienyje. O kodėl gi ne? Žiūrėti ir laižytis?
Vietoj to girdime nuolatinį „uodų“ zvimbimą: „Aš noriu!“, „Mes pageidaujame!“, „Reikalaujame!“
Atsistokite namuose prieš veidrodį ir reikalaukite. Kas veržiasi į svetimą bažnyčią su savo įstatymais?
Bent jau gulantis (ar guldant artimą) į ligoninę neužmirškite: pacientas (ar artimieji už jį) pasirašytinai sutinka vykdyti ligoninės taisykles ir pritaria numatomam gydymui. Ne atvirkščiai.
Mes, gydytojai, įsipareigojame pacientui, bet ne visai giminių gaujai.
O dabar visi pamiršo, kas iš ko turi reikalauti. Viskas apversta aukštyn kojomis. Turite pageidavimų? Šaunu. Nusipirkite auksinę žuvelę – ji tris norus išpildo.
Ir dar. Beveik 90 % senyvo amžiaus pacientų turi skirtingo laipsnio demenciją ar kitų sunkių psichikos sutrikimų, o tai papildomai apsunkina personalo darbą.
Rėkimas, beprasmiškos kalbos, lipimas iš lovos, spjaudymas, po ranka pasitaikančių daiktų mėtymas, keiksmažodžiai, grasinimai – tai mūsų kasdienybė. Rūkymas palatose ir alkoholio vartojimas (draugai ar namiškiai parūpina)… Normalu?
Dar būna ir juokingų atvejų: išrašai pacientą, o jam patiko – nenori niekur eiti. Įdomu, į kokią tarnybą kreiptis, kad išvežtų? Ligoninė – ne prieglauda. Su visa įmanoma pagarba, bet vis dėlto – ne.
Žinote, kaip reikia gydyti geriau? Prašom – tvarkykitės namuose. Skirkite vaistus saujomis pagal savo protą. Darykite lašelines, leiskite vitaminus į visas prieinamas vietas. Tepkitės briliantine žaluma. Bus gražu.
Bet – ne. „Mes neturime galimybių prižiūrėti!“, „Mes negalim!“, „Mes nenorim!“, „Mes atidavėme jums – dabar tai jau jūsų problema ir nuosavybė!“, „Mes dirbam, o jis šiaip jau mūsų tolimas giminaitis…“
Ir dar: „Mes pavargome ir norime pailsėti.“
Ir, žinoma, visa to išdava – prižiūrėkite jūs, o mes tik atvažiuosime, duosime paliepimus. Tegul gyvena kuo ilgiau, o mes naudosime jam priklausančią pensiją…
Norisi paklausti: o ar tikrai – jums?
Valstybė užtikrina buvimą slaugos skyriuje 120 dienų. Tai nenusakomai trumpas laikotarpis, ir labai greitai ateina akimirka, kai tenka spręsti, kas toliau?
Noras palikti pacientą iki… na, sakykime, visam laikui – atsiranda vis dažniau.
Žmonių žmoniškumas nežmoniškai sumažėjo.
O mes? Mes dirbame savo darbą kaip galime sąžiningiau. Vaistus naudojame tuos, kuriuos turime. O jie – brangsta. O sveikata – pinga.
Ir dar vienas aspektas. Didžioji dalis dirbančiųjų ligoninėje yra pensininkai. Išvadas pasidarykite patys. O mes – dirbsime toliau.
Atsiminkite – yra reglamentuotos ir veikiančios taisyklės. Lankymui numatytas laikas. Netrukdykite personalui atlikti savo darbo, teikiant pagalbą jūsų artimiesiems. Neikite su striukėmis ir purvinais batais į skyrių. Tai – ne tvartas kaime. Čia – žmonės.
Ir jei sergate – būkite namuose, neplatinkite infekcijų. Mes jų ir be jūsų pakankamai turime.
Labai prašau – gerbkite mus. Neįžeidinėkite. Norint gerų rezultatų, mandagumas yra privalomas.
Jūsų chamiškas elgesys – rodyklė padidėjusio visuomenės nekultūringumo. Nerašykite skundų be priežasties. Jums be mūsų bus daug sunkiau nei mums be jūsų.
Dmitrij SALENIKOVIČ Pasvalio ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vedėjas
