Rūpesčių netrūksta ir čia dirbančiai pradinių klasių mokytojai Lolitai Banelytei. Ji – viena jauniausių mūsų rajono pedagogių, pati kadaise lankiusi šią mokyklą. Mokytoja tikina, kad nuo mažų dienų savęs neįsivaizdavo dirbant nieko kito, tik su vaikais.
Jau pradinėse klasėse žinojo, kad dirbs mokytoja
Lolitai, kaip pedagogei, tai jau ketvirtoji Rugsėjo pirmoji. Pirmadienį į 106 numeriu pažymėtą klasę sugužės 21 trečiokas.
– Labai jų visų pasiilgau. Dažnai mums pavydima tų dviejų mėnesių vasaros atostogų, tačiau prisipažinsiu – jau po mėnesio norėjau grįžti į darbą. Pasiilgau vaikų ir kasdienės rutinos, – šypteli pašnekovė.
Svalios progimnazija jaunajai specialistei – sava.
– Aš čia mokiausi. Mano pirmoji mokytoja buvo Vilma Armonienė. Dabar ji – mano kolegė, dirbanti su paraleline klase.
Buvau tas vaikas, kuriam patikdavo eiti į mokyklą ir mokytis. Mamai niekada nereikėjo sėdėti šalia ir tikrinti, kaip darau namų darbus. Suvokimas, kad noriu dirbti mokytoja, pradėjo formuotis būtent tada – dar pradinėse klasėse.
Baigiant gimnaziją, kai reikėjo rinktis, kur stoti, kitų variantų, išskyrus pedagogikos studijas, nebuvo. Mokslai sekėsi neblogai, todėl ne vienas mokytojas stebėjosi, kodėl nesirenku pelningesnės, geriau apmokamos profesijos. Ypač atkalbinėjo giminaičiai mokytojai. Gąsdino, kad tai sunkus, daug atsakomybės reikalaujantis darbas, už kurį menkai atlyginama. Bet aš buvau atkakli – norėjau išbandyti tai, apie ką svajojau, – pasakoja mokytoja.
Lolita Banelytė Vilniaus universitete pasirinko vaikystės pedagogikos studijų programą.
– Ji apėmė tiek ikimokyklinį, tiek pradinį ugdymą. Vėliau pasirinkau pradinio ugdymo specializaciją. Kažkam gali pasirodyti, jog dirbant su mažais vaikais kyla mažiau problemų, bet taip tikrai nėra. Tiesiog jie yra tikresni, mažiau „sugadinti“, nemoka meluoti ar slėpti savo emocijų. Labai smagu matyti, kaip jie per tuos ketverius metus auga, keičiasi, bręsta, – tikina pašnekovė.
Vienos dienos praktika
Studijos merginai sekėsi. – Tie ketveri metai tiesiog „praskriejo“. Tikrai neprailgo, juolab kad mokėmės įvairių įdomių dalykų – nuo psichologijos ir matematikos iki šokio bei dainavimo. Buvo ir daug praktikos. Ilgam įsiminė pirmasis apsilankymas vienoje Vilniaus mokyklų. Pamenu, nuvykome su kursioke. Nors to pirmo atsistojimo prieš klasę labai bijojome, mūsų nuogąstavimai nepasitvirtino – tiek vaikai, tiek mokytoja mus priėmė labai šiltai. Turėjome grįžti po savaitės, bet būtent tą pirmąją praktikos dieną buvo paskelbta pandemija ir viskas užsidarė. Kurį laiką studijos virto nuotolinėmis.
Praktiką tęsiau jau čia, Pasvalyje. Dirbau Lėvens, Svalios ir Ustukių mokyklose. Pastarąją pasirinkau norėdama išbandyti, koks yra darbas mažesnėje mokykloje. O Svalioje praktiką atlikau pas savo pirmąją mokytoją – Vilmą Armonienę, – prisimena jaunoji pedagogė.
Netikėjo, kad gaus darbą Svalioje Pasvalyje gyvenančiai Lolitai iki darbo – vos penkios minutės pėsčiomis.
– Niekada neįsivaizdavau savęs dideliame mieste. Čia – mama, broliai, draugai. Nėra žmonių minios, automobilių spūsčių, visur – pažįstami veidai. Iš Pasvalio pramogauti galima nuvažiuoti bet kur, bet gyventi ir dirbti visada norėjau čia. Galų gale čia – mano sužadėtinis Karolis, su kuriuo draugaujame nuo dvyliktos klasės. Kitąmet planuojame tuoktis, – šypsosi Lolita.
Apie tai, kad jaunos moters planuose visuomet buvo tik gimtinė, liudija ir faktas, kad baigusi trečią kursą ji pasirašė sutartį su Pasvalio rajono savivaldybe, kuriai įsipareigojo po studijų grįžti į gimtąjį kraštą. Ši sutartis ne tik įpareigojo, bet ir suteikė reikšmingą finansinę paramą – ketvirtame kurse prie kas mėnesį gaunamos 300 eurų stipendijos Lolita dar prisidurdavo 500 eurų iš Savivaldybės.
– Nors visuomet norėjau dirbti Svalios progimnazijoje, kažkodėl įsivaizdavau, jog niekada ten negausiu darbo. Bet kai pasirašinėjau sutartį su Savivaldybe, man užsiminė, kad kaip tik ten yra laisva vieta ir, jei suspėsiu, galiu ją gauti. Buvo dvejonių – ar pavyks suderinti studijas ir darbą, tačiau išdrįsau dalyvauti konkurse ir jį laimėjau. Džiaugiausi ir kartu labai bijojau.
Bakalaurinio darbo rašymas, ką tik gautų ketvirtokų standartizuoti testai, išleistuvės… Pamenu, mane į darbą priėmė rugpjūčio 27-ąją, likus vos kelioms dienoms iki mokslo metų pradžios. Dorai nežinojau, nei kaip pildyti dienyną, nei kaip vesti pamokas. Laimei, labai daug padėjo kolegos. Atrodė, kad metai bus sunkūs, bet, nors streso netrūko, jie ėjo ir praėjo. Ir kai kitais metais, jau būdama diplomuota pedagogė, gavau pirmokus, supratau, kad viskas mano gyvenime susidėliojo tobulai.
Ar greitai adaptavausi? Taip. Tiesa, kartais dar pagaunu save galvojant: kaip aš čia dabar eisiu gerti kavos į mokytojų kambarį – vieton, į kurios duris dar taip neseniai buvo baisu net pasibelsti. O ir kolegos kartais draugiškai šypteli, prisimindami mane mažą, su kasytėmis. Bet iš tiesų esu dėkinga visam kolektyvui, kuris mane labai šiltai priėmė, daug ko išmokė ir padėjo, – atvirai kalba pašnekovė.
Ar pedagogas – prestižinė profesija?
– Manau, kad provincijoje – taip. Kai žmonės išgirsta, kur ir kuo dirbu, visuomet sulaukiu daug komplimentų. Be to, mažame miestelyje visi vieni kitus pažįsta, todėl nuslėpti, kas esi, nėra paprasta. Nesiskundžiu ir atlygiu. Gal taip sutapo, bet kai pradėjau dirbti mokytoja, pedagogų atlyginimas pradėjo kilti, ir man jo tikrai užtenka. Juolab kad dirbu darbą, kuriame pinigai nėra svarbiausia motyvacija.
Vadina ir mama, ir močiute
Lolitos klasėje – 21 trečiokas.
– Jie visi labai skirtingi: viskuo besidomintys, lengvai motyvuojami, nesunkiai įsitraukiantys į įvairias veiklas, smalsūs. Jie kitokie, nei buvome mes jų metų. Mums buvo svarbus pažymys, o jiems – išmokti, sužinoti. Tai ir gerai, ir blogai.
Atnaujintos programos reikalauja daug ir greitai išmokti. Pavyzdžiui, šiandien turime išmokti daugybą iš dviejų, rytoj – iš trijų, poryt – iš keturių ir t. t. Realiai pirmokas jau turi ateiti į mokyklą mokėdamas skaityti, nes kitaip bus labai sunku. Vaikai kiekvieną dieną išmoksta po naują raidę, o atėjus spaliui jau turi skaityti trumpus tekstukus. Tempas didžiulis, bet vaikai prisitaiko.
Man gal pasisekė, kad pradėjusi dirbti iš karto dirbau pagal atnaujintas programas, todėl nereikėjo, kaip vyresniems kolegoms, persiorientuoti ar pratintis prie kažko naujo, – pedagogo kasdienybę atskleidžia Lolita.
Svalios progimnazijos mokytoja pasakoja, jog darbas su vaikais reikalauja daug kantrybės, kūrybiškumo ir vidinės stiprybės.
– Tu visuomet privalai būti geros nuotaikos, nes vaikai labai gerai jaučia tavo emocijas ir jas perima. Tai nėra lengva. Po darbo grįžtu pavargusi, atrodo, nieko daugiau nebenorinti, tik ramybės. Bet viską atperka rezultatas – tas nuoširdus ir betarpiškas bendravimas su vaikais, kurie tavimi tiki ir pasitiki. Jie mane dažnai užsimiršę pavadina ir mama, ir močiute, dalijasi paslaptimis. Ne kartą teko išgirsti: „Mokytoja, mama sakė, tik nesakyk mokytojai… Bet aš jums pasakysiu…“ Esu laiminga bendraudama ir su tėvais, kurie, matyt, nujausdami, kad dar esu tik ilgos pedagoginės karjeros pradžioje, mane palaiko ir skatina įvairias iniciatyvas, – pasakoja pedagogė.
Grįžusi iš darbo pasvalietė mėgsta trumpą popietinį pogulį. Vis dėlto ramus buvimas namuose – ne šios jaunos moters būdui. Lolitai labiau patinka aktyvus laisvalaikis: mėgsta irklenčių sportą, o šiemet su draugais pradėjo žaisti diskgolfą. Paklausta, ar egzistuoja toks dalykas kaip Rugsėjo 1-osios jaudulys, mokytoja nusišypso:
– Šiomis dienomis visos mintys sukasi apie Rugsėjo pirmąją. Kaip pasitiksiu vaikus? Kokias veiklas jiems pasiūlysiu? Ką kalbėsiu su tėvais? Kaip suplanuosiu laiką? Ką darysiu, jei kas nors nepavyks? Tokie klausimai nuolat sukasi galvoje. Ir nors, rodos, atsakymus į juos visus žinau, pirmadienio rytą jaudulio tikrai netrūks. Man atrodo, nėra jokio skirtumo, ar mokykloje dirbi trejus, ar trisdešimt metų – jaudulys vis tiek išliekalaiminga bendraudama ir su tėvais, kurie, matyt, nujausdami, kad dar esu tik ilgos pedagoginės karjeros pradžioje, mane palaiko ir skatina įvairias iniciatyvas, – pasakoja pedagogė.
