Kalno kaime gyvenantys Auksuolė ir Antanas Bobrevičiai užaugino dvi dukras ir sūnų. Tačiau svetimam skausmui neabejingi sutuoktiniai prieš šešerius metus nutarė, kad jų širdyse ir namuose yra dar daug vietos meilei. Todėl ėmėsi globoti tėvų atstumtus vaikus. A. Bobrevičienė tapo budinčia globėja bei suteikė nuolatinius namus trims sesutėms. Šis moters sprendimas neliko nepastebėtas, šalies Prezidentas A.Bobrevičienę apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
Didžiausias atlygis – vaiko šypsena
Prieš šį, vaikų likimus pakeitusį sprendimą, A. Bobrevičienė dirbo kaimo parduotuvėje. Metusi darbą, drauge su vyru ėmė lankyti įvairiausius globėjams skirtus mokymus. Moteris pasiryžo dirbti didžiulio atsidavimo, begalinės meilės ir rūpesčio reikalaujantį darbą – tapo budinčia globėja.
„Mūsų vaikai jau savarankiški, o mes su vyru vis dar norėjome dalintis tuo, ką turime: laiku, rūpesčiu, patirtimi. Juolab kad tokiam mūsų sprendimui pritarė ir vaikai. Aš oficialiai tapau budinčia globėja, o Antanas man padeda. Aišku, kad ne vienas mums už nugarų paburba, kad prisiėmėme vaikų tik dėl pinigų. Tokiems piktaliežuviams noriu pasakyti, kad yra daug rūpesčio ir meilės išsiilgusių vaikų, tegul ir tie pavyduoliai tampa globėjais“, – sakė į žmonių apkalbas dėmesio nekreipianti moteris.
Sutuoktiniai prisipažįsta, kad tai nėra lengvas kelias: reikia kantrybės, supratimo ir, aišku, daug meilės. Tačiau kiekviena vaiko šypsena, pirmas pasitikėjimo žvilgsnis bei nuoširdus apsikabinimas tampa didžiausiu atlygiu.
Vaikai maistui buvo neišrankūs Nors nuo apsisprendimo tapti globėja jau praėjo šešeri metai, A. Bobrevičienė puikiai prisimena tą dieną, kai į jų namus atvyko pirmieji globotiniai.
Geraširdė Kalno kaimo gyventoja sulaukė skambučio, jog tarnybos atveš dvi mergaites, o dar du berniukus reikės pasiimti iš darželio. Pirmieji globotiniai buvo labai aktyvūs: triukšmavo, namuose stovėjusią sekciją išbandė kaip laipynę.
„Klausiu vaikų, ko jiems valgyti pagaminti, o jie sutartinai tris kartus per dieną prašė, kad kepčiau blynus. Po kelių dienų blynų kepimo net neramu paliko, todėl liepiau rinktis kitus patiekalus. Tada vaikai pradėjo šaukti, kad nori „bomžpakių“. Daug metų išdirbau pardavėja ir nežinojau, kad greitai paruošiamus makaronus žmonės taip vadina. Retkarčiais vaikams tų makaronų nupirkdavau“, – juokdamasi pirmųjų globotinių pageidavimus prisiminė moteris.
Pirmieji globotiniai A. Bobrevičienės namuose gyveno apie du mėnesius.
Berniukai nenorėjo palikti globėjos namų
Išlydėjusi vaikus, globėja turėjo gerą mėnesį atokvėpio, kol vėl iš Globos centro sulaukė skambučio. Šįkart į Kalno kaimą specialistės atvežė šešis vienos šeimos vaikus: tris mergaites ir tiek pat berniukų.
Tėvų meilės nesulaukę vaikai, užuovėją rado globėjos namuose. Slinko laikas, globotinių širdys vis labiau linko prie jiems atrama tapusių globėjų.
Praėjus septyniems gyvenimo kartu mėnesiams artėjo diena, kai reikėjo vieniems su kitais atsisveikinti. Tai buvo pats sunkiausias laikas tiek globotiniams, tiek globėjams.
„Per tą laiką su vyru spėjome pamilti vaikus ir juos priimti kaip savus. Kadangi mano darbas – bet kuriuo paros metu priimti ir suteikti saugų prieglobstį vaikams, tai negalėjome visam šešetukui suteikti nuolatinių namų. Su skaudama širdimi nutarėme nuolatinę globą suteikti tik mergaitėms“, – nelengvą sprendimą prisiminė Kalno kaimo gyventoja.
Ir dabar A. Bobrevičienės širdis kraujuoja prisiminus skaudų išsiskyrimą su globotais berniukais.
Vyriausias iš vaikų net ant kelių klaupėsi maldaudamas leisti ir jam pasilikti globėjų namuose. Apsikabinusi globotinius moteris paauglius guodė, jog šie tikrai ras juos mylinčią šeimą. A. Bobrevičienės žiniomis, berniukai papuolė į geras rankas.
Nors prisipažino dažnai pagalvojanti, kad būtų su vyru sugebėję užauginti visus šešis vaikus. Bet tuomet buvo dar tik jos, kaip globėjos, darbo pradžia ir abejones sėjo laukianti nežinomybė.
Globėją vadina mama
Šiuo metu Bobrevičiai nuolatinai rūpinasi trimis 17, 15 ir 7 metų sesutėmis. Dar jų namuose laikiną prieglobstį rado dvi šių mergaičių pusseserės.
Per tuos šešerius metus globėjų šeimoje laikiną prieglobstį buvo radę 13 vaikų.
A. Bobrevičienė prisipažino nebijanti imti globoti vaikų, turinčių įvairių sveikatos bei elgesio problemų. Moteris su vaikais visada randa bendrą kalbą.
Kada sulauks savo namuose naujų gyventojų, globėja nežino. Kartais skambutis iš Globos centro pakoreguoja šeimos planus. Kad ir praėjusiais metais, kai A. Bobrevičius ruošėsi paminėti savo 60-ąjį gimtadienį, prieš pat šventę į jų namus buvo atvežtas mažas berniukas.
Šeimos globotiniai A. Bobrevičienės sutuoktinį Antaną vadina vardu arba kreipiasi seneliu. Nors moteris už savo vyrą jaunesnė vos trejais metais, mergaitės globėją šaukia mama.
Dukra seka tėvų pėdomis
Kai „Darbo“ korespondentės lankėsi Bobrevičių namuose, šią vasarą, retą saulėtą dieną, šeimos tėtis Antanas pavėsyje žaidė su anūkėmis. Jų mergaitės su Bobrevičių dukra Simona buvo išvykusios į iškylą Anykščiuose.
Vyras pasididžiuodamas pristatė savo nė dvejų metukų neturinčią anūkę ir perspėjo, jog mažylė drovisi nepažįstamų žmonių. Pokalbio eigoje jis atskleidė, jog pagrandukė taip pat yra globotinė, mergytės nuolatine globėja tapo jų dukra Simona.
Nors vyresnėlės buvo išvykusios, penkiolikametė, žinodama, jog mama sulauks viešnių, prieš išvažiuodama iškepė pyragą.
Daugiavaikė mama pasakojo, jog jų namuose tik kartais savaitgaliais visa šeima susėda prie bendro stalo.
„Pas mus nėra jokių tvarkaraščių ar kambarių tvarkymo grafikų. Dabar atostogos, tai vaikai miega tiek, kiek nori. Atsikėlę patys pasiima pusryčius. Kai vienos dar tik pusryčiauja, kitoms jau pietų metas. Merginos žino, jog pačios be priminimų turi namuose palaikyti švarą bei tvarką“, – sakė pašnekovė.
Žinia apie apdovanojimą pasiekė Turkijoje
Gausi šeima per mokinių atostogas stengiasi pailsėti. Nors šiais metais dar neteko aplankyti Baltijos jūros, tačiau pavasarį visi atostogavo Turkijos pajūryje. Ten ir pasiekė A. Bobrevičienę žinia, jog Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ją apdovanos medaliu.
„Vykome į Turkiją pailsėti, tik labai gaila, kad mergaičių, kurioms neturiu nuolatinės globos, man neleido išsivežti iš šalies. Todėl su skaudančia širdimi teko jas palikti namuose.
Kadangi nesu buvusi prezidentūroje, tai visų atostogų metu mintys sukosi apie apdovanojimo ceremoniją. Per iškilmes taip jaudinausi, kad net negaliu pasakyti, ar spaudžiau Prezidentui ranką“, – pasakojo globėja.
