Greitosios medicinos pagalbos automobilio vairuotojas-paramedikas, aktyvus Lietuvos šaulių sąjungos narys, ūkininkas, dviejų sūnų tėtis – Vidmantas Dulevičius iš Kalno kaimo apie savo veiklas, pasirinkimus ir jų prasmę galėtų pasakoti ilgai. Kiekvienas jo pasakojimas atskleidžia žmogų, pirmiausiai gyvenantį dėl kitų.
Nuo vaikystės traukė technika
Jurgėnų kaime, plyname lauke, 1928 metais Vidmanto proseneliai Emilija ir Juozas Rapkevičiai pradėjo statytis sodybą. Šią pradžią liudija šulinio rentinyje iki šiol išlikusi įrėžta data. Jų rankomis pastatyti pirmieji pastatai, įkurtas ūkis. Vėliau sodyba perėjo į dukros Emilijos ir jos vyro Petro Duliebų rankas. Jie ne tik rūpinosi tėvų palikimu, bet ir išplėtė sodybą. Šiandien sodybą prižiūri Vidmanto tėvai Bronislava ir Valentas Dulevičiai, ir jo paties šeima, ten laiko ūkininkavimo techniką. Jam ši sodyba – ypatinga, čia praleido didelę dalį savo vaikystės, stebėjo senelių ir tėvų darbus, mokėsi, padėjo. Jis užaugo ūkyje, todėl ūkio darbai, technika, traktoriai, kombainai visada buvo mieli ir nesvetimi. Vos ketverių jau sėdėdavo tėčiui ant kelių traktoriuje – tėtis leisdavo ir jam pavairuoti, o kartais Vidmantas nusnūsdavo tų laikų kombaine „Niva“, atsirėmęs į priekinį stiklą. Pirmą kartą prie traktoriaus vairo atsidūrė maždaug devynerių. Tą dieną tėtis kūlė kombainu, o jis per lauką važiavo iš paskos.
Kai iširo Jurgėnų žemės ūkio bendrovė, tėvai buvo vieni pirmųjų, kurie pradėjo savarankiškai ūkininkauti. Tuo metu Vidmantas buvo dar tik jų pagalbininkas, ūkininku jis tapo prieš penkiolika metų, vos dvidešimt vienerių. Šiandien kartu su tėčiu jie dirba apie 70 hektarų žemės, augina kviečius, miežius, rapsus, žirnius.
Tėvai ir Vidmantas su šeima – žmona Dovile bei dviem sūnumis Jokūbu ir Martynu – gyvena kartu Kalno kaime. Šeima remontuojasi senąjį rąstinį senelių namą, po kelerių metų jaunieji Dulevičiai planuoja persikelti ten gyventi ir tęsti šimtametę šeimos tradiciją.
Kalbėdamiesi apie Vidmanto pasirinkimus, visų pirma stabtelime prie ūkininkavimo – veiklos, kuri jį lydėjo nuo pat vaikystės ir iki šiol išliko svarbia gyvenimo dalimi.
– Ūkininko kasdienybė neatsiejama nuo gamtos – orai diktuoja darbo ritmą, sprendimus ir net nuotaikas. Kas, tavo nuomone, sunkiausia ūkininkaujant?
– Nuspėti orus ir susitaikyti su jų anomalijų atneštomis pasekmėmis. Visas mūsų darbas priklauso nuo gamtos – gero oro ir nepalankių jos iššūkių. Atėjus darbymečiui, nebeskaičiuojame darbo valandų – javus kuliame tol, kol sutemsta, o kartais net ir ilgiau. Šiuo metu pagrindiniai pavasario darbai jau beveik baigti, tačiau į laukus nebegalime įvažiuoti – per šlapia, oro sąlygos neleidžia. Tokia jau ta ūkininko dalia – ūkis nėra tas darbas, kur gali pasakyti: „palauks“. Jis nelaukia. Dirbti reikia nuolat ir ne tada, kai labiausiai norisi, o tada, kai leidžia gamta. Orai diktuoja darbų ritmą, o mes turime prie jo taikytis. Visus ūkio darbus dalinamės su tėčiu – kartu sprendžiame, planuojame, todėl viskas pavyksta sklandžiai.
– Tavo kelias – nuo automobilių šaltkalvio iki paramediko, o pastaraisiais metais – ir aktyvaus šaulio. Kiekvienas šis žingsnis reikalauja ne tik įgūdžių, bet ir didelės vidinės motyvacijos. Kas lėmė šiuos pasirinkimus? Kas atvedė į tokias skirtingas, bet visuomenei labai svarbias veiklas?
– Prieš metus tapau Lietuvos šaulių sąjungos, Panevėžio apskrities Alfonso Smetonos šaulių 5-osios rinktinės nariu. Šiuo keliu pasukau pasekęs savo sesers Rimos pavyzdžiu – ji šaulių gretas papildė anksčiau už mane. Rima, trejais metais vyresnė, baigusi pedagogikos studijas, gyvena Vilniuje ir dirba darželio auklėtoja. Iš jos nuolat girdėdavau įdomių pasakojimų apie pratybas, mokymus ir bendraminčių bendrystę – tai mane įkvėpė prisijungti ir išbandyti viską pačiam. Vienas iš svarbiausių mano motyvų buvo noras išmokti naudotis ginklu ir įgyti žinių. Myliu savo šalį ir jaučiu atsakomybę ją ginti, jei prireiktų. Mokomės ne tik valdyti ginklą, bet ir įvairių taktinių sprendimų: kaip elgtis kovos metu, kaip apsisaugoti, atsitraukti patiriant mažiausiai žalos. Įgytas žinias pasitikriname pratybose. Šaulių sąjungoje mus visus vienija bendra idėja – savanoriškas įsipareigojimas Tėvynei. Gera būti tarp bendraminčių, žmonių, kurie taip pat dega meile savo kraštui ir yra pasiruošę jį ginti. Galvoju paprastai – jeigu būtų kuo daugiau šaulių, tai ir priešui kiltų kuo mažesnis noras čia ateiti.
sąjungos gretas. Asmeninio albumo nuotr.
Kodėl tapau paramediku? Greitosios pagalbos automobiliai visada traukė mano dėmesį – kaskart, kai pravažiuodavo, susimąstydavau, kaip viskas atrodo jų viduje, ką veikia ten dirbantys žmonės. Lemiamas paskatinimas atėjo iš šeimos – mano pusbrolio žmona dirba greitosios medicinos pagalbos tarnyboje Panevėžyje. Ji man papasakojo, kad trūksta vairuotojų. 2021 metais norėjau įsidarbinti Panevėžio rajone, tačiau manęs nepriėmė, nes neturėjau paramediko kvalifikacijos. Išklausęs pusantrų metų trukmės kursą Panevėžyje, galėjau drąsiai sėsti prie greitosios vairo. Įsidarbinau dar besimokydamas, tad turėjau puikią praktiką išbandyti visas teorines žinias. Abiejose savo veiklose – tiek Šaulių sąjungoje, tiek dirbdamas vairuotoju-paramediku, jaučiu didelį pasitenkinimą. Šaulių gretose mane į priekį veda vienas paprastas, bet esminis tikslas: būti pasiruošusiam. Jei kada ateis diena X, noriu sugebėti ginti savo šeimą ir savo kraštą. Tuo tarpu paramediko darbas suteikia galimybę kasdien tiesiogiai pagelbėti kitam žmogui – tai didelė atsakomybė, bet ir didžiulis vidinis atlygis, kai žinai, jog kažkam padėjai sunkią akimirką.
– Kas sunkiausia tavo darbe ir sukelia daugiausiai streso?
–Didžiausias stresas kyla tada, kai galvoje sukasi vienas vienintelis klausimas – ar suspėsime padėti žmogui laiku? Vienas įsimintiniausių iškvietimų nutiko Pasvalio rajone, kai dvi brigados skubėjome gelbėti springstančio vaiko. Tokiose situacijose kiekviena sekundė tampa gyvybiškai svarbi. Iškvietime buvo nurodyta, kad vaikas nepilnametis, tačiau važiuodami gavome tikslesnę informaciją – jam vos virš vienerių metukų. Tą akimirką visiems pakirto kojas. Tai reiškė, jog vykstame į vieną sunkiausių iškvietimų. Tokiais atvejais svarbiausia išlaikyti šaltą protą, nors emocijos veržiasi per kraštus. Laimei, šį kartą viskas baigėsi gerai.
Atvykę į įvykio vietą, privalome būti visų sričių specialistai – sugebėti greitai įvertinti situaciją, nustatyti ligos pobūdį, priimti sprendimą, ar žmogui reikalinga skubi hospitalizacija. Kartais situacija būna stabili ir nėra būtinybės vežti paciento į ligoninę, tačiau artimieji mus spaudžia, reikalauja, net grasina skundais, jei to nepadarysime. Tokiais atvejais tenka žmogų nuvežti į priėmimo skyrių ir aiškinti, kad hospitalizacija įvyko artimųjų prašymu, o ne dėl medicininės būtinybės. Ypač sunku atvykus pas neblaivius, kartais nei su vienu iš jų neišeina susikalbėti, būna agresyvūs ar neadekvačiai elgiasi greitojoje, atsisega diržus, nepaiso mūsų prašymų. Liūdina ir tai, kad kai kurie žmonės greitąją pagalbą laiko „vaistine ant ratų“. Jie mus nuolat kviečia ne dėl skubios medicininės pagalbos, o tik tam, kad gautų vaistų. Pastebime net tam tikrus dėsningumus – panašių iškvietimų ypač padaugėja artėjant pilnačiai.
– Ko gero, tokios situacijos tampa iššūkiais, nes jūsų pajėgos užimamos, kai tuo metu kažkur laukia žmogus, kuriam tikrai reikia skubios pagalbos? Ar mūsų visuomenei užtenka supratingumo ir atjautos?
– Tokie iškvietimai gali kainuoti gyvybes tiems, kuriems pagalba tuo metu iš tiesų būtina. Truputį keista, bet pastaruoju metu žmonės nebežino net kokiais vaistais mažinti temperatūrą ir kviečiasi mus…
Ypač sunku, kai tenka konstatuoti žmogaus mirtį po bandymo pasitraukti iš gyvenimo savo noru. Tokios akimirkos palieka gilų pėdsaką, niekas nepasimiršta. Kita vertus, yra ir momentų, kuomet apima pyktis. Kai važiuojame su įjungtais švyturėliais, tai reiškia, jog vežame pacientą, kurio gyvybei gresia pavojus, tačiau kai kurie vairuotojai piktybiškai nesitraukia iš kelio. Tada kyla klausimas: ar tikrai jiems jų pačių reikalai svarbesni už kito žmogaus gyvybę?
Tokios situacijos parodo, kiek daug dar reikia sąmoningumo ir pagarbos vieni kitiems. Kartais pajuokauju, jog tie, kurie duoda kelią, matyt, patys yra kažkada laukę greitosios ir žino, ką reiškia kiekviena laukimo sekundė…
Dažnai mūsų darbas peržengia medicinos ribas – tampame ne tik medikais, bet ir psichologais, socialiniais darbuotojais ar net taikdariais. Kartais norisi bent menkiausio grįžtamojo ryšio – sužinoti, ar mūsų pastangos išgelbėjo gyvybę, ar žmogus pasveiko. Deja, dažniausiai to niekada nesužinome.
