Joniškėlietė Živilė Jaroševičiūtė dirba mitybos specialiste. Airijoje gyvenanti jauna moteris baigė nuotolines studijas Jungtinėse Amerikos Valstijose ir sukūrė savitą sveikesnės mitybos bei gyvensenos keitimo programą.
Tiek Airijoje, tiek Lietuvoje su klientais dirbanti Živilė įsitikinusi: jei tik nori – pasikeisti gali kiekvienas. O visos populiarios dietos ar „stebuklingi“ svorį reguliuojantys papildai – tėra gudri apgaulė, skirta išvilioti kuo daugiau pinigų iš savimi nusivylusių žmonių.
Karti emigrantės duona
Živilė su broliu ir seserimi gimė ir augo Joniškėlyje. Baigdama Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnaziją, svajojo apie su grožiu susijusias studijas.
– Airijoje gyvenanti sesuo Kaune buvo nusipirkusi butą. Aš savo galvoje jau buvau susidėliojusi scenarijų, kaip važiuoju į laikinąją sostinę, gyvenu tame bute, studijuoju ir, padedant seseriai, be didelio vargo judu savo svajonės link. Bet, kaip žmonės sako – „atsitiko gyvenimas“.
Sesei gimė dukrytė, jai atsirado kitų rūpesčių. Tėvai neturėjo galimybių mane leisti į studijas, tad dar prieš išleistuves aš jau turėjau į Airiją nusipirktą lėktuvo bilietą. Svajones apie mokslą pakeitė darbas, – savo emigracijos pradžią prisimena Živilė.
Taip mergina atsidūrė Limerike – trečiame pagal dydį Airijos mieste. Po mėnesio pradėjo dirbti greitojo maisto restorane.
– Man buvo labai blogai. Visiškai ne taip įsivaizdavau savo gyvenimą. Toli nuo draugų, nuo artimųjų, nuo to, kas įprasta ir artima. Anglų kalbos pagrindus turėjau, bet visai kas kita, kai reikia kalbėti kasdien. Bet kažkaip persilaužiau.
Tame restorane dirbau ketverius metus ir nekenčiau kiekvienos dienos. Vadybininkės buvo lenkės. Jos kiekviena pasitaikiusia proga stengėsi parodyti savo viršenybę ir galią.
Be to, restoranas buvo rajone, kur gyveno labai daug romų. Požiūris į juos Airijoje kitoks nei Lietuvoje – jie nėra nekenčiami. Tačiau jie labai netvarkingi, nemandagūs, jokios pagarbos aplinkiniams neturintys asmenys.
Ko tik neprisižiūrėjau… Po mūsų restorano langais romų vaikai bėgiodavo be kelnių… Paskui juos jau mačiau užaugusius ir su kelnėmis (juokiasi).
Jie galėdavo mesti į tave kečupo pakelį, reikalaudami daugiau. Aš nenusileisdavau ir… mesdavau atgal. Buvau „ežiukas“ – emocionali, su charakteriu ir visiškai nelaikanti liežuvio už dantų.
Mane už tokį elgesį kviesdavo „ant kilimo“, auklėdavo, bet man tai buvo nesvarbu. Juk gyvenime tokios nepagarbos šiaip jau nepakęstum. O čia – darbe, prieš visus… Buvau tarsi veidrodis: kaip elgdavosi su manimi, tokio atsako ir sulaukdavo, – pasakoja Živilė.
Išdirbusi ketverius metus, Živilė susirado darbą italų restorane.
– Tai buvo nuostabi airės ir italo šeimos valdoma vieta, kurioje mėgo rinktis vietos „grietinėlė“. Darbas patiko, sekėsi, ir aš greitai kilau karjeros laiptais. Būčiau pasiekusi gal dar daugiau, bet tas vidinis „ežiukas“ vis kišo koją. Visgi, nors atrodžiau (o ir iš tiesų tokia buvau) tarsi pykčiau ant viso pasaulio, aplinkiniai, matyt, matė, kad po tais „spygliais“ slypi ne toks jau ir blogas žmogus. Todėl santykiai tiek su šeimininkais, tiek su klientais visuomet būdavo labai šilti, – atvirauja Živilė.
Norėjo viską mesti
Airijoje joniškėlietė susipažino su Edgaru – tokiu pat emigrantu iš Vilniaus, kuris, kaip ir Živilė, čia bandė kabintis į gyvenimą, dirbdamas greitojo maisto restorane.
Pora jau keturiolika metų kartu. Jie nusipirko namą, po kurį dabar bėgioja dviejų jaunų žmonių didžiausias džiaugsmas – penkerių metų dukra Perla.
– Restorane išdirbau šešerius metus. Viskas buvo puiku – galėjau ten dirbti iki šiol, bet kažkuriuo metu pajutau, kad nebetelpu savyje. Darbas patiko, atlyginimas buvo geras, bet norėjau ko nors daugiau – mokytis, dirbti, tobulėti. Bet kuria kryptimi? Atsakymas atėjo tarsi savaime. Visuomet domėjausi mityba. Pati turėjau antsvorio, ir man buvo aktualu, kaip jo atsikratyti. Apie tai nuolat kalbėdavau tiek su Edgaru, tiek su kolegomis darbe.
Kartą draugė, su kuria dirbome restorane, man tiesiai pasakė: „Jei tau tai įdomu, kodėl nepabandžius studijuoti?“
Kaip tik tada buvo gimusi Perla, ir pagalvojau, kad auginant naujagimį turėsiu daugiau laiko studijoms (kvatojasi). Iš tiesų Airijoje motinystės atostogos trunka tik šešis mėnesius, po to turėjau grįžti į darbą – reikėjo iš kažko gyventi. Apie tai, kad galėčiau lankyti įprastas paskaitas, nebuvo nė kalbos, todėl susiradau vieną koledžą Amerikoje, kuris siūlė nuotolines studijas.
Gavau reikiamas knygas ir ėmiausi mokslų. Ačiū Dievui, Perla buvo ramus vaikas – galėjau skaityti ne tik kai ji miegodavo, bet ir nešiodama ją ant rankų, migdydama. Iš darbo grįžęs Edgaras paimdavo Perlą, kad aš galėčiau mokytis. Pasitaikius kiekvienai progai ruošdavausi egzaminams.
Ten nebuvo konkrečių atsiskaitymo terminų, todėl juos susigalvojau pati. Kai niekas tavęs nespaudžia iš šalies, tą spaudimą turi susikurti pats. Ir tai mane ėmė labai keisti kaip asmenybę.
Ketverius metus trukusios studijos man labai patiko. Prieš pradėdama mokytis, tiesą sakant, net negalvojau, kad galėčiau dirbti ką nors panašaus. Bet kuo daugiau sužinojau, tuo labiau manyje kirbėjo mintis, jog norėčiau įgytas žinias pritaikyti praktikoje.
Ir koks buvo džiaugsmas, kai dar net nebaigusi studijų gavau pasiūlymą dirbti kompanijoje, kuri padeda žmonėms kovoti su antsvoriu. Tai buvo tikras svajonės išsipildymas, kuris… man kainavo labai daug ašarų.
Kai gavau naują darbą, susimažinau krūvį restorane, kad spėčiau abiejose vietose. Man vis buvo žadama, kad kai visiškai pereisiu į naująją vietą, gausiu ne ką mažesnį atlyginimą nei senajame darbe. Tačiau atėjo diena, kai turėjau išeiti iš restorano, o naujosios kompanijos vadovas mane tik maitino pažadais. Teko nuleidus galvą grįžti pas restorano šeimininkus ir prašyti leisti dirbti dar vieną mėnesį.
Tačiau ir jam pasibaigus, be pažadų daugiau nieko neturėjau. Nežinojau, ką daryti – maža dukrytė, namo paskola, o aš – iš gerai mokamos vietos išeinu į… niekur.
Labai daug verkiau. Kaltinau save, kad kaip vaikas patikėjau svajone. Norėjau viską mesti, pamiršti… Ir čia didžiulė paspirtis buvo mano Edgaras bei Lietuvoje gyvenanti antros eilės pusseserė Gabrielė Matulė – jie ramino ir vis kartojo, kad viskas bus gerai.
Ir iš tiesų – viskas buvo gerai. Gavau darbą, gavau žadėtą atlyginimą. Bet… ne vidinį pasitenkinimą, – atvirai kalba Živilė.
„Jiems nereikia klientų, kuriems nukrenta svoris“
– Naujajame darbe labai greitai pajutau vidinį konfliktą. Esu prieš bet kokias dietas, kai reikia skaičiuoti kiekvieną druskos gramą ar citrinos sulčių lašą. O prieš mane stovi žmogus, kuris manimi pasitiki ir klausia: „Ar galiu neskaičiuoti tų sulčių lašų?“ Viduje šaukiu – žinoma! Bet garsiai sakau ką kita, nes tokia instrukcija. Tokia įmonės politika. Man tai labai nepatiko.
Esu mitybos specialistė, ne dietologė. Tai – visiškai skirtingi dalykai. Pykstu, kai spalvotų brošiūrų prisiskaitę žmonės, pardavinėjantys „stebuklingus“ svorį reguliuojančius papildus, save vadina mitybos specialistais. Žmonių akyse mes – vienas ir tas pats, tačiau iš tiesų skiriamės viskuo.
Studijos man davė giluminį suvokimą: pokyčiai turi vykti ne per draudimus ar gąsdinimus. O šita praktika – labai paplitusi. Duodi žmogui sunkią dietą, sukuri iliuziją, kad ji veikia, jis numeta svorio, bet po kurio laiko svoris sugrįžta. Ir… klientas taip pat sugrįžta. Tai – manevras, kurį taiko daugelis svorio metimo kompanijų: kad sugrįžtum ir vėl mokėtum pinigus.
Jau dirbdama toje kompanijoje pradėjau taikyti studijų metu įgytas psichologines žinias. Mokiau žmones ne skaičiuoti kiekvieną kaloriją, o keisti įpročius. Ir tai dariau ne per draudimus, gąsdinimus ar baimes, bet per pozityvią prizmę.
Turėjau vieną atvejį. Mūsų firmoje buvo praktika – kartkarčiais siųsti žinutes buvusiems klientams, kviečiant juos sugrįžti. Viena moteris man parašė: „Nereikia. Živile, tu taip puikiai mane išmokei kontroliuoti ir išlaikyti svorį, kad man nebereikia jūsų paslaugų. Viskas puiku.“
Kai parodžiau šią žinutę savo vadovui, jis buvo labai nepatenkintas. Jiems nereikia tokių klientų. Jiems reikia, kad svoris sugrįžtų, ir jie galėtų vėl užmesti savo nepigiai kainuojantį „gelbėjimo ratą“, – įsitikinusi kraštietė.
Svarbiausia – „palįsti po oda“
Živilė ėmėsi kurti savitą mitybos planą.
– Pradėjau bandyti įvairias standartines dietas ir žiūrėti, kaip jos mane veikia. Ir kiekvieną kartą atrasdavau, kad galiu susikaupusi jų laikytis, bet ilgalaikėje perspektyvoje jos neduoda jokios naudos.
Bandžiau ir atmetinėjau. Buvau pati sau klientė. Dariau tai ne dėl pinigų, o norėdama įrodyti, kad tokie žmonės, kaip mano bosas, tiesiog lupa pinigus iš žmonių.
Man sakė, jog esu naivi. Svorio metimo industrija yra multimilijardinis verslas, o aš bandau prieš jį šokti. Kad taip galvodama aš neturėsiu iš ko gyventi.
Bet vienoje knygoje aš perskaičiau, kad jei bandysi sėkmės siekti apgaudinėdamas kitus, anksčiau ar vėliau tai atsirūgs. Ir tada supratau, kad nesu tokia kvaila, kaip visi sako.
Pradėjau ieškoti lengviausio kelio, kaip numesti svorį. Radau jį – tiesiog sukurti tokį kalorijų deficitą, kuris būtų ir veiksmingas, ir kartu nekeltų didelio diskomforto žmogui.
Čia nieko naujo, o ir pati dieta niekuo neypatinga. Gerokai svarbesnis yra psichologinis programos aspektas. Kaip „palįsti po žmogaus oda“, prisibelsti iki jo sąmonės, kad jis suvoktų, jog keistis nėra sunku – tai pagrindinė mano užduotis. Svarbiausia, kad žmogus patikėtų savimi. Tai yra mano programos pagrindas. Tada pavyks svorį ir numesti, ir išlaikyti, – neabejoja Ž. Jaroševičiūtė.
Suvokti organizmo veikimo principus
Tiek su Airijoje, tiek su Lietuvoje gyvenančiais klientais dirbanti Živilė pasakoja, kad su antsvoriu kovojantys žmonės visur tokie patys. XXI amžiaus rykšte vadinamas nutukimas verčia žmones griebtis desperatiškų, dažnai nepamatuotų veiksmų, kurie neretai ne tik nepadeda, bet ir pakenkia sveikatai bei gerokai ištuština piniginę.
– Turiu pažįstamą vyrą, kuris sveria 160 kilogramų ir dėl to turi daugybę psichologinių bei sveikatos problemų. Jo sąmonėje įsitvirtinęs kraštutinumų principas – arba valgo viską, arba nieko. Jei laikosi dietos – tai marindamas save badu. O jei jau valgo – tai visą šlamštą iš eilės. Kai pasakau, kad galima laikytis mitybos plano ir kartu vartoti, tarkime, šiek tiek majonezo, jis mane laiko šarlatane. Bet juk majonezą galima ne kabinti šaukštais, o tiesiog pasiskaninti patiekalą. Deja, jam to niekaip nepavyksta paaiškinti.
Dažnai iš klientų girdžiu: „Valgau per daug, per skaniai.“ Tada klausiu – ar svoris krenta? Atsako – taip. Ir kas tuomet blogai? Jie sako, kad „specialistai“ aiškina, jog to ar ano valgyti negalima…
Žmonės kartais bijo kreiptis į mane, nes galvoja, kad juos mulkinu. Mat jiems į galvą įkalta, kad veiksminga dieta privalo būti susijusi su kančia ir diskomfortu. O čia kažkas aiškina, kad valgant kotletus galima numesti svorio… Skamba neva nerimtai.
Užtat daug lengviau patikėti tais, kurie gražiai pasakoja apie brangiai kainuojančias „stebuklingas“ piliules, miltelius ar kokteilius. O kiek dar įvairiausių „vaistų“ sukurta! Nors jų šalutinis poveikis dažnai būna siaubingas, žmonės juos vis tiek perka. Nes veikia desperacija.
Nesakau, kad mano mąstymas – vienintelis teisingas. Bet aš tai išbandžiau ir žinau, kad tai veikia. Visi supranta, kad virta vištiena ir garuose troškinti brokoliai – pats sveikiausias dietinis maistas. Tačiau kiek žmonių realiai maitintųsi tik tuo kasdien? Mūsų maistas yra kitoks. Bet net ir jį valgant su saiku, galima reguliuoti kūno svorį.
Be to, labai svarbus ir fiziologijos supratimas. Stresas, miego trūkumas, fizinis aktyvumas – daugybė veiksnių daro įtaką žmogaus svoriui, o kiekvienas organizmas į juos reaguoja skirtingai. Pavyzdžiui, man labai keista, kad kai kurios jaunos moterys nežino, jog prieš menstruacijas kūnas gali sverti iki trijų kilogramų daugiau, nes dėl hormoninių pokyčių organizmas kaupia skysčius. Sunkus fizinis krūvis, tam tikrų vaistų vartojimas, uždegimai – visa tai irgi veikia svorį, todėl jis gali kisti net kasdien.
Apie tai populiarių dietų sudarytojai nekalba. O juk tai – elementarus mokslas, – pabrėžia Živilė.
Živilė Jaroševičiūtė jau antrus metus dirba savarankiškai.
– Iš pradžių bijojau, kad žmonės manimi nepatikės. Dabar bijau, nes… manimi tiki. Staiga imi abejoti viskuo, ką žinai, ir pačia savimi. Juk prisiimi atsakomybę už tuos, kuriems padedi, ir labai nesinori, kad jie dar kartą patirtų nusivylimą ar pasijustų apgauti.
Kas man teikia stiprybės? Mokslai. Jie mane užaugino kaip asmenybę. Mes labai daug žinome, bet kartu – nežinome nieko. Todėl visą laisvą laiką skiriu naujoms žinioms. Tai nesibaigiantis procesas, – šypteli pašnekovė.
