Psichologė-psichoterapeutė Jolita Stipinienė jau dvidešimt metų dirba psichologe, septynerius – psichoterapeute. Iki tol dešimtmetis prabėgo Pasvalio ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, operacinėje dirbo slaugytoja-anesteziste. Kasdien tekdavo susidurti su psichologiškai sunkiais išgyvenimais, kalbėtis su ant mirties slenksčio atsidūrusiais žmonėmis. Norint išmokti skaudžių emocijų „neįsileisti“ į savo gyvenimą, nesusitapatinti su ligoniu, profesionaliai padėti sau ir kitam, prireikė daug metų trukusių studijų. Taip Jolitos gyvenime atsirado psichologija. Kelias link jos buvo ilgas.
Baigusi tuometę Pasvalio vidurinę mokyklą, ji planavo studijuoti Vilniaus universitete prancūzų filologiją, tačiau įstoti nepavyko. Grįžusi į gimtuosius Ustukius, devyniolikos sukūrė šeimą su kaimynystėje gyvenusiu Armandu Stipinu. „Gimė dukra Milda, galima sakyti, jog mes kartu „mokėmės“, nes tuo metu važinėjau į studijas Panevėžio medicinos mokykloje“, – prisimena Jolita. Po medicinos studijų įsidarbinus ligoninėje ilgainiui jai pradėjo trūkti psichologinių žinių.
Ne prie visko galima įprasti
„Matant gyvenimo ir mirties realybę, tiesiogiai susiduriant su žmonių išėjimu, pradėjo kilti labai daug klausimų apie žmogaus būtį. Ką jis patiria ir kokie suvokimai vyksta jo sąmonėje ir pasąmonėje? Sunku būdavo matyti gęstančius jaunus žmones, kurie apie savo gyvenimo pabaigą dar patys nežino, o sąmonės laukas vis nuo jų atsitraukia ir aš tuomet svarstydavau, kaip žmogus pasąmonėje tai išgyvena. Ant rankų mirštant kūdikiui, susiduri su visiška bejėgyste ir pykčiu, kad nieko nebegali padaryti… Kai kurios istorijos liko visam gyvenimui“, – pasakoja Jolita. Ilgainiui ji pradėjo jausti savo kūno siunčiamus psichosomatinius signalus, nusilpus imuninei sistemai ėmė puldinėti įvairios ligos. Anuomet stokojant psichologinių žinių, buvo sunku susieti patiriamų emocinių išgyvenimų įtaką savo sveikatai. Prie sukrečiančių istorijų įprasti neįmanoma, jos jautriai paliečia ir „supurto“ visą organizmą.
Reikėjo judėti toliau ir pagaliau kažkas tarsi nuvedė psichologijos studijų keliu. Pasak Jolitos, gyvenimo keliai ne visiems būna tiesūs ir teisingi. Tie, kuriems pavyksta nueiti tiesų, simboliškai vadinamą karaliaus kelią, ir patys yra tituluojami karaliais. Nors dažnai, kol atrandame save, keliaujame labirintais.
„Klientai visada yra kartu su manimi“
Ji visą gyvenimą mokėsi, o psichologijos studijos padėjo geriau pažinti save ir suprasti kitus. Norėdama giliau suvokti asmenybės struktūrą ir dar daugiau padėti su įvairiais sutrikimais susiduriantiems žmonėms, baigė septynerius metus trukusias analitinės psichoterapijos studijas Vilniuje, VšĮ Praktinės psichologijos studijų centre. Jolita šiuo metu dirba psichologe Pasvalio rajono savivaldybės Švietimo pagalbos tarnyboje. Rajono ugdymo įstaigose veda psichologijos paskaitas, seminarus, konsultacijas mokytojams, mokiniams. Užsiima privačia psichoterapeutės praktika, konsultuoja gyvai ir nuotoliu kituose miestuose ar užsienyje gyvenančius klientus.
Jolita atvira: „Psichoterapeuto darbas turi nemažą emocinį krūvį. Žmonės dalinasi savo jautriomis gyvenimo istorijomis, turiu į jas įsigilinti, emociškai įsileisti ir kartu išmokti po konsultacijų atsitraukti, kad tai nepereitų į mano pačios gyvenimą. Tam prireikė ne vienerių metų. Mano klientai visada yra kartu su manimi. Laukdama kliento visada peržvelgiu prieš tai buvusios konsultacijos esmę. Gali turėti ribotą jų skaičių, priešingu atveju visos istorijos nebesutilps ,,konteineryje“. Norint, kad žmogus augtų ir jame vyktų pokytis, konsultacijų metu turi būti ir „pozityvia motina“, ir „griežtu tėvu“. Visi atvejai individualūs, kartais pokyčiams užtenka pusės metų, kartais reikia keletą metų trunkančių konsultacijų.
Savo laisvalaikiui ir atokvėpiui nuo darbo Jolita renkasi vokalo pamokas Pasvalio muzikos mokykloje, lanko chorą ,,Canticum novum“, mėgsta paplaukioti baseine, pasivaikščioti gamtoje. Tuomet stengiasi tyrinėti aplinką ir galvoti tik apie esamą akimirką. Neseniai vėl iš naujo atrado primirštą pomėgį su draugais leistis į kalnus slidinėti. Nemažai Europos šalių su vyru Armandu apkeliauta motociklu. Kelionės padeda persikrauti ir praplėsti pasaulėžiūrą. Aplanko Olandijoje su šeima gyvenančią dukrą Mildą. Ji dirba medicinos prietaisų kokybės užtikrinimo srityje, šiuo metu įmonėje, kuriančioje brachiterapijos prietaisus. Vieną tokį prietaisą yra įsigiję ir Kauno klinikos. Tai medicininė įranga, taikoma radioterapijoje vėžio gydymui. Sūnus Armandas įsikūręs Kaune, dirba inžinieriumi įmonėje, kuri aptarnauja stambių įmonių elektros variklius.
Prastėja žmonių emocinė sveikata
„Daugėja nerimo ir panikos atakų. Jos sustiprėjo pasibaigus koronaviruso pandemijai. Naują bangą sukėlė karas Ukrainoje, kai aplink tvyro chaosas ir nežinomybė. Mano konsultacijas lankantys žmonės jau būna praėję kelius pas medikus, vartoja paskirtus vaistus. Nelengva išsiaiškinti panikos atakų priežastis, nes turime menką ryšį su savo emociniu pasauliu ir nepripažįstame savo jausmų. Išorėje vykstantys dalykai paveikia mūsų pasąmonę. Reikia išmokti tvarkytis su tomis situacijomis, kurių negalime kontroliuoti. Kvėpavimo pratimai, kaip ir kiti relaksacijos metodai, labai veiksmingi mažinant stresą ir baimę, nes jie padeda sureguliuoti kūno fiziologiją. Kai adrenalinas pakyla ir kraujyje padaugėja deguonies, tai gali sukelti stiprų panikos jausmą, tačiau atsipalaidavus ir lėtai kvėpuojant, galima atstatyti pusiausvyrą. Žmogui labai svarbu iš specialisto išgirsti, jog nuo panikos atakų niekas nemiršta“, – teigia mūsų pašnekovė.
Ji išvardijo priemones, kaip sumažinti patiriamą nerimą: „Kai suprantame, kas mus gąsdina, galime labiau kontroliuoti savo reakcijas ir stiprinti emocinį atsparumą. Be to, gyvenimas pagal savo įprastą ritmą ir pomėgiai – tai saugus prieglobstis nuo kasdienės sumaišties. Neignoruojant realybės stebėti naujienas užtenka tik vieną kartą per dieną, nes nuolatinė informacijos srauto kontrolė sustiprina paniką ar nerimą. Mes galime pasirinkti, ar norime sau padėti, ar „maitinti“ savo nerimą ir baimes. Šis pojūtis negali vadovauti mūsų gyvenimui ir užgožti kasdienybės. Dėl nesibaigiančio nerimo žmogaus imunitetas „išsijungia“, jis nuolat pradeda sirgti peršalimo ligomis. Tai jau yra ženklas, kad turime keistis. Dažnai išsekiname save gyvendami karo baimėje, nors jokie kariniai veiksmai pas mus nevyksta.“
Kaip atpažinti depresiją?
„Simptomai turi tęstis ne mažiau kaip dvi savaites kiekvieną dieną, remiantis DSM-5. Tačiau labai svarbus visapusiškas asmens būklės įvertinimas. Pirmiausiai prasideda pažeminta nuotaika, miego ir valgymo sutrikimai, sumažėja darbingumas. Atsikėlus ryte visiškai nėra nei jėgų, nei energijos – juntamas didžiulis fizinis ir emocinis nuovargis. Pasaulis pradedamas matyti tik juoda-balta spalvomis. Galvoje nuolat sukasi įkyrios mintys, kad „man niekas nesiseka“, „viskas yra blogai“, „nebenoriu daugiau kentėti“. Nesikreipiant pagalbos, galimos labai liūdnos pasekmės…“ – vardija mūsų pašnekovė. Kodėl atsiranda depresiniai susirgimai? Pasak jos, tai įvyksta dėl žmogaus viduje sukaupto ir užgniaužto, neišreikšto pykčio, susikaupusių problemų, krizinių išgyvenimų, genetinių veiksnių ir biocheminių pokyčių. Pyktis ir agresija yra gyvenimo energija, skatinanti priimti sprendimus, pakovoti už save ir judėti į priekį. Užslopindami šiuos jausmus į pasyvią agresiją, tarsi atsisakome gyventi, save paversdami „aukomis“. Tačiau žmogus dažnai to sąmoningai nesupranta. Tokius žmones maitina kančios jausmas ir gailesčio noras, kuris yra suprantamas kaip meilė. Aukos sindromas dažnai susiformuoja ankstyvoje vaikystėje. Vaikas, matydamas savo šeimos narių santykius, pats perima tuos modelius. Jeigu juose būta bejėgiškumo, tai persiduoda ir vaikui. Jei tėvų meilę turėjai kažkuo nusipelnyti, įtikti, tai toks iškreiptas meilės požiūris žmogų lydės visą gyvenimą.
Žmogus-narcizas
Jolitos teigimu, kiekvienas savyje turime ir šiek tiek narcisistinės asmenybės požymių. Tipinį žmogų-narcizą lydi stiprus savęs vertinimas, poreikis būti dėmesio centre ir nuolatinis patvirtinimo, pripažinimo ieškojimas. Visur ir visada jie nori būti patys geriausi, nuvertindami ir kritikuodami kitus, nepripažįsta savo klaidų. Jiems labai sunku kurti asmeninius santykius, nes kito žmogaus tiesiog „nemato“ ir „negirdi“. Šio tipo žmonės išgyvena emocinę tuštumą, kurios niekaip neranda kuo užpildyti. Dažniausia kančia susijusi su meilės trūkumu, neatspindėtais jausmais ir vaiko poreikiais ankstyvame raidos etape. Jie jaučiasi nelaimingi, kol galiausiai praveria psichoterapeuto kabineto duris.
Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, kai nebereikia daug dirbti ar pačiam užsidirbti pinigų, viskuo aprūpintas jaunimas tampa mažiau atsparus psichologiškai, mažėja savarankiškumo ir atsakomybių. O pirkdami daiktus už gerą elgesį ar pažymius, tėvai su vaikais nesukuria jokio emocinio ryšio. Auginant brandžią asmenybę svarbiausia yra ne daiktai, o šiltas ir nuoširdus bendravimas. „Net ir paauglystės sąvoka jau nusitęsė iki 21 metų…“ – priduria psichologė Jolita.
Bėgant metams požiūris į žmogaus emocinę sveikatą keičiasi. Anksčiau tai buvo stigmatizuota ir daugelis jautė gėdą prisipažinti, kad turi psichologinių problemų. Vis daugiau žmonių atvirai kalba apie savo išgyvenimus ir kreipiasi pagalbos, nes supranta, kad tai nėra silpnumo požymis, bet natūrali žmogaus patirtis. Ši tema labai jautri, ypač vyresniosios kartos žmonėms. Svarbiausia vieniems kitus padrąsinti nebijoti kreiptis pagalbos, nesijausti, kad „toks“ esi vienas. Pagalbos prašymas yra stiprybės požymis, nes visos ligos yra gydomos.
