Teatras yra savotiška terapija. Jis suteikia erdvę išreikšti tai, kas galbūt lieka nepasakyta kasdienybėje, išlaisvina emocijas. Padeda pabėgti nuo rutinos ir tapti kažkuo kitu, atrasti ir pažinti savo vidinį pasaulį. Pildo svajones. Apie teatro pasaulį ir gyvenimą teatru kalbamės su Pasvalio kultūros centro režisiere Asta Simonaite. Dar 1998 metais jos suburtas vaikų ir jaunimo teatro kolektyvas „Drãma“ neseniai pristatė dar vieną savo premjerinį spektaklį „Žaidimas“.
– „Drãma“ pamažu keliauja link savo trisdešimtmečio, kiek per tą laiką pavyko suburti ir „užauginti“ jaunų žmonių?
– Sunku būtų suskaičiuoti, niekada to nedariau. Kiekvienais metais nuo rugsėjo į naująjį teatro sezoną susirenka apie trisdešimt mokinių. Kažkas išeina – baigia mokslus, išvažiuoja studijuoti, ateina nauji. Gaila, jog kartais dėl to spektaklis nebespėja „užaugti“, suvaidiname jį tik kelis kartus. O tuo tarpu suaugusiųjų teatrai savo spektaklius parodo dvidešimt ar trisdešimt kartų.
Pernai su „Drãma“ atsisveikino tik keturi, o užpernai net dvylika vaikų. Aš labai džiaugiuosi dabartine, visiškai nauja savo aktorių grupe. Jie kitokie, pokarantininiai, buvo sunkiausia su jais dirbti, nes kalbėjome skirtingomis kalbomis. Nuo pat 1998 metų „Drãmos“ aktoriai augindavo vieni kitus, vyresnieji – naujai atėjusius. Dėl karantino ši grandinė nutrūko, nes vieną jaunimo kartą mes tiesiog praradome. Dabartiniai mano aktoriai nebeturėjo iš ko mokytis, tačiau su šiuo iššūkiu susiduria visų Lietuvos kolektyvų vadovai.
– Kaip keičiasi tavo kolektyvo aktoriai, kokie jie dabar? Kaip kinta pats teatras ir jo sąvoka?
– Vaikai labai keičiasi. Naujoji karta yra uždaresnė, ramesnė, mažiau bendraujanti. Atėję į repeticijas pirmiausiai išsitraukia savo mobiliuosius telefonus, anksčiau niekada to nebūdavo. Jiems sunkiau išreikšti savo emocijas, nors ir turi daug ką pasakyti. Vaikai jautresni, dažnai pastebiu ašaras jų akyse, skausmingiau reaguoja į paprastas situacijas, turi daugiau baimių ir fobijų. Reikia daug daugiau laiko ir kantrybės, kad jie įsileistų į savo pasaulį.
Keičiasi ir pats teatras, jis nebe toks, kaip 1998-aisiais. Savo gyvavimo istoriją pradėjome nuo pasakų visai šeimai, nuolat augome ir ieškojome naujų formų. Nebeįdomu kurti spektaklį pagal pjesę – pasiskirstyti rolėmis, išdalinti vaikams žodžius ir juos išmokus atmintinai lipti į sceną. Įsispraudus į rėmus nebeliktų vietos kūrybai. Man įdomesnė kūrinio interpretacija, nes skaitytojai pjeses ir patys gali pasiskaityti.
Kiek „Drãmon“ ateina vaikų, tiek atsineša savo charakterių. Prisiliečiant prie kiekvieno aktoriaus, kuriu būtent jam tinkantį ir patogų vaidmenį. Pasiimame tik pirminę kūrinio idėją. Kai į repeticijas susirenka visa grupė, pradedame žaisti, vaidinti etiudus. Taip „bežaidžiant“ gimsta spektaklis. Tai, kas vyksta scenoje, niekur nėra užrašyta. Spektakliuose nuskamba daug pačių vaikų sugalvotų improvizacinių tekstų, kurie kito pasirodymo metu jau bus visiškai kitokie. Mes viską susikuriame patys. Toks yra mano kūrybinis kelias, noriu, kad būtų kuo mažiau vaidybos ir kuo daugiau tikrumo ir natūralumo.
– Ar visi gali tapti aktoriais?
– Teatras pats susiranda žmones. Aš nedarau jokių atrankų, mano nuomone, nėra negalinčio vaidinti žmogaus. Visi mano aktoriai keliauja į sceną. Įdomiausia kurti spektaklius su tais, kurie niekada nėra „ragavę“ aktorystės. Tie neišdailinti naujokai kartais yra tikri perliukai. Prieš keletą metų man buvo nesunku aktoriais paversti šešiolika Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos pedagogų. Mokytojai juk kiekvieną dieną stovi „scenoje“ prieš savo mokinius, tik jų niekas nemato.
Mėgėjų teatro apibūdinimas yra – mėgti, mėgautis ir mėginti. Kai žmogus, ypač jaunasis aktorius, prisiliečia prie savo vaidmens, jis gali patirti visiškai naujas emocijas ir atskleisti savo giliausias mintis ir jausmus. Teatras tampa tarsi saugi erdvė, kur galima atsiverti ir išlaisvinti tai, kas slepiasi viduje. Ką norisi, bet sunku išsakyti.
Viena mano buvusi aktorė, vaidinusi kelių spektaklių scenose, kur nieko nereikia kalbėti, nes tuo metu jai trūko duomenų, dabar sėkmingai studijuoja aktorystę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Į savo svajonių studijas mergina įstojo tik iš trečiojo karto, bet atkakliai keliavo tikslo link. Nuo pat vaikystės ji buvo labai teatrą įsimylėjęs žmogus.
Tai įkvepiantis pavyzdys! Iš pirmo žvilgsnio dažnai atrodo, kad viską lemia talentas, tačiau taip nėra. Svarbiausia yra nuolatinis darbas, nebijoti bandyti ir pasitikėti savimi.
Anksčiau, kai aktoriaus balsas buvo pagrindinis veiksnys perteikiant emocijas ir pasakojant istoriją, šiuolaikinėje scenoje vis svarbesnės tampa įvairios papildomos priemonės, tokios kaip judesys, muzika, apšvietimas ir dekoracijos.
– Ko iš savo aktorių mokosi režisierius? Ką jaunimas „išsineša“ iš teatro kolektyvo?
– Man įdomu stebėti jų charakterius, diskusijas ir viską analizuoti. Dirbdama su jaunimu visada esu jų pasaulio įvykių epicentre, išmokstu net jų „žargono“. Turime artimą ryšį. Negali nuo jaunimo aktualijų nutolti šviesmečiais, priešingu atveju nepavyks sukurti spektaklio.
Su spektakliais važinėjame į festivalius, jie susiformuoja kritinį požiūrį į teatrą ir visuomet jau kitokiu žvilgsniu stebės spektaklį, nei eilinis žiūrovas. Sugebės analizuoti, kartais net patarti.
Vaidinti spektaklyje, tai tas pats, kaip kopti į kalnus. Turi jausti ryšį ir pasitikėti kartu kopiančiais bendražygiais. Teatras žmones suartina, jis tampa bendru pomėgiu. Nemažai mano aktorių tampa poromis, sukuria šeimas ir toliau per gyvenimą keliauja drauge.
– Dainos Opolskaitės knyga „Kur dingo Edvinas Kratas?“ neseniai virto premjeriniu spektakliu, pavadinimu „Žaidimas“. Kas buvo sunkiausia jį kuriant ir kokią jis siunčia žinutę žiūrovui?
– Skaitydama žinomos prozininkės, mokytojos knygą „Kur dingo Edvinas Kratas?“, mintyse pradėjau dėlioti būsimojo spektaklio viziją. Tai istorija apie paauglystę, svajones, mokyklinio gyvenimo skaudulius ir skirtingas asmenybes, atsidūrusias vienoje klasėje. Kaip mes priimame kitokius žmones, kokį įspaudą mūsų gyvenime palieka kitas žmogus? Kūrinyje nėra nei vieno dialogo, tik 22 mokinių mintys apie savo klasę. Kartais užtenka vienos priežasties ir tu gali būti paskelbtas kitokiu, keistu. Spektaklis palieka atvirą klausimą – ar sugebėsi vienas atsilaikyti, išlikti ir nepalūžti?
Paauglius visada domina jiems aktuali ir artima mokyklinė tema, nes tai jų kasdienybė. Visos mano aktorių kartos pirmiausiai vaidina tokiuose spektakliuose, „išsprendę“ mokyklos problemas, toliau galime keliauti prie kitokių temų ir kūrinių.
Lengva sukurti spektaklį, kai yra dešimt žmonių, visai kas kita, kai trisdešimt. Reikia pastebėti ir išpildyti kiekvieną aktorių. Ne visi turi vienodus duomenis ir talentus. Kartais tenka gerokai pavargti, kol sugalvoji, kaip aktorių išleisti į sceną, kad ištartų nors vienintelį žodį ir jam būtų „faina“. Profesionaliame teatre tokių dalykų nebūna. Statant naują spektaklį sunkiausia yra atrasti jo pateikimo formą, vėliau atkeliauja muzika ir jis jau pradeda dėliotis pats… Visi mūsų pasirodymai skirtingi, nes spektaklis yra gyvas organizmas, jis nuolat keičiasi. Premjera visada yra tarsi eskizas, pasitikrinimas, pastabų susižymėjimas. Spektaklis dar būna nesutvirtėjęs ir iki galo „nesuveržtas“. „Žaidimą“ jau pasikoregavome, pakeitėme kai kurias scenas ir finalą. Jis jau suvaidintas Vilniuje.
– Kokia yra Pasvalio publika, dažnai net nesutelpanti kultūros centro salėje?
– Turime gilias teatrines tradicijas. Esame labai dėkingi publiką užauginusiems talentingiems režisieriams Aurelijai ir Gintarui Kutkauskams. Pasvalyje į mūsų kolektyvų spektaklius susirenka pilnos salės žiūrovų. Man labai gera stebėti, kaip Drãmos“ – vaikų teatro spektaklių ateina pasižiūrėti tiek daug suaugusių, teatro aktorių iš kitų kultūros centro kolektyvų. Aš manau, kad būtent čia atsiskleidžia Pasvalio teatro gylis, grožis ir išskirtinumas.
Lietuvoje, ko gero, nėra nei vieno miesto, kuris galėtų pasigirti laimėtomis net trimis teatrinėmis „Aukso paukštėmis“. Žinau, kad kažkur netoliese jau sklando ir ketvirtoji…
– Ačiū už pokalbį!
