Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Vėjo jėgainių statybos, nuotekų tvarkymo problemos, kaimynų kivirčai, negrąžinta pensija, kelių remontas, mokestis už mokslą – tai tik dalis rūpesčių, su kuriais į praeitų metų pabaigoje išrinktos Seimo narės Ilonos Gelažnikienės priimamojo duris beldžiasi mūsų krašto gyventojai.
Politikė su Pasvalio rinkėjais susitinka kiekvieną pirmadienį. Į savivaldybės pirmame aukšte įsikūrusį priimamąjį užsukome ir mes. Tiesa, vedini ne rūpesčių, o noro artimiau susipažinti su naująja politike. Tad ir šis pokalbis suksis ne apie Seimo kuluarus, o apie moterį, jos gyvenimo kelią bei šeimą, kuriai viso netrumpo interviu metu Ilona negailėjo daugybės šiltų žodžių.
Voronėliai
Nors gimė Linkuvoje, visas jos margaspalvis vaikystės kaleidoskopas sukosi Voronėlių kaime, į kurį, kai Ilona buvo dar visiškai maža, persikraustė tėveliai.
– Kai dabar kas paprašo pristatyti savo vaikystės kaimą, sakau, jog tai vieta, kur likusios penkios trobos. Nors prisiminimuose Voronėliai buvo gerokai didesni. Daugiau namų, daugiau žmonių. Tėveliai išvažiuodavo į darbą, o aš bėgdavau pas savo draugą – mažoje trobelėje gyvenusį senelį. Jis turėjo arkliuką, senobinę šienapjovę, grėbelką. Pasisodindavo mane ant kelių ir važiuodavome į kolūkio laukus grėbti šieno. Senelis vis kažką remontuodavo, paverždavo, pasukdavo. O paskui tais pačiais tepaluotais delnais laikydavo mane, kad nenukrisčiau. Kai vakare grįždavau namo, mano pilvas visuomet būdavo murzinas. Tai patys gražiausi prisiminimai ir kartu liūdniausi, nes matai, kaip nyksta kaimas.
Ilonos tėvelis Tadas Diliūnas kilęs iš gausios aštuonis vaikus užauginusios šeimos, gyvenusios Janelionių kaime. Visą gyvenimą dirbo kolūkyje. Pradėjo traktorininku, brigadininku, vėliau – agronomu.
Nors tėvelį palaidojo prieš kelerius metus, jis dar gyvas moters širdyje. Mūsų pokalbio metu kalbai pasisukus apie tėtį, Ilonos balsas ne kartą virptelės iš jaudulio.
– Nepatyriau to jausmo, ką reiškia augti didelėje šeimoje, kokį turėjo tėtis. Užaugau viena. Mano geriausia draugė buvo mama. Ir savo dukrą taip pat auginau, kad būčiau geriausia jos draugė. Iš čia, ko gero, ateina ir mūsų šeimos stiprybė. Esam įpratę vienas kitam padėti, nes žinome, jog niekas kitas už mus to nepadarys, – pasakojimą apie mamą pradeda Ilona.
Politikės mama – Danutė Žvaigždytė kilusi iš Lumbelių kaimo.
– Jos tėtis žuvo kare, kai mamai buvo gal metukai. Močiutė liko našlė, o vėliau ištekėjo antrą kartą. Nors ir netikras senelis, bet man jis buvo labai geras, deja, mirė, kai buvau dar pradinukė. Maždaug tuo metu mirė ir mano močiutė – tėvelio mama. O štai senelis iš tėvelio pusės išgyveno daugiau nei 92 metus. Jei tėtės tėvelis buvo santūrus, ramus, tai mamos mama – nepaprastai geros dūšios šnekutė. Iki šiol pamenu jos keptas dieviškai skanias bandeles, pynes, „kasas“ su uogiene, varške ar mėsa. Prikepdavo kalnus, uždengdavo rankšluosčiu ir jos išstovėdavo visą savaitė nesudžiūvę, – prisimena Ilona Gelažnikienė.
Karvę pamelžė būdama šešerių
Ilonos mama daug metų dirbo sandėlininke.
– Buvo labai sunkus darbas. Vasarą, kai būdavo naktinės pamainos, aš kartu su mamyte būdavau sandėlyje. Namo grįždavom gal pusę pirmos nakties ir eidavom melžti karvės. Ji melžia, o aš sėdžiu šalia. O žiemą… Namie buvo didelis šuo. Tėtis buvo padaręs pavalkus. Kai dėl didelių šalčių nereikėdavo eiti į mokyklą, aš pasikinkydavau šunį ir su rogutėmis važiuodavau pas mamą į už trijų kilometrų esantį sandėlį, – šypsosi pašnekovė.
Ūkio darbai buvo šeimos kasdienybė.
– Man buvo gal šešeri metukai. Laikrodžio nepažinojau, bet kažkaip pasirodė, kad tėvai per ilgai negrįžta iš darbo, o jau laikas melžti karvę. Aš pati nelabai atsimenu, tačiau tėtis vis pasakodavo, kaip jie su mama grįžta iš darbo ir mato, kad kažkas melžia karvę. Iš pradžių nepatikėjo, kad ten aš, bet privažiavę pamatė, kad akys jų neapgauna. Nuo tos dienos atsirado kaip ir pareiga eiti padėti mamai. O kai prasidėjo kolūkių griūtis, namuose atsirado net septynios karvės. Užtat labai džiaugiausi tėvų ūkiu, kai gimė mano dukra Eiminta. Ji buvo ketverių, kai kiekvieną rytą keldavosi penktą šeštą valandą ir eidavo dirbti su seneliu. Pamenu, raviu daržą, o dukra klausia, ar gali eiti pas senelį, kuris nuėjo pas karves. Pasakiau – eik, nors mintyse pagalvojau – nei ji ten eis, nei ką. O Eiminta ėmė ir nupėdino per lauką pas karves. Iki šiol negaliu pamiršti, kaip mane tėtis už tai barė, kad tokį mažą vaiką prie gyvulių vieną paleidau. Bet taip užsiauginom mažą ūkininkę.
Mokykla
Ilona Gelažnikienė baigė Linkuvos vidurinę mokyklą.
– Prisimenant tuos laikus, atmintyje pirmiausia iškyla anglų kalbos mokytoja Norvaišaitė. Anuomet ji buvo ir pionierių vadovė, mokėjusi įtraukti į visokias veiklas, pakalbinti. Labiausiai įsiminė jos šypsena. Tai buvo mokytoja, kuri tave visur ir visada pasitikdavo su šypsena. Man tai įstrigo ilgam. Jei kas paprašytų pasakyti pavyzdį, kokia turi būti klasės auklėtoja, nedvejodama sakyčiau Rasos Ašmenavičienės pavardę. Mes buvome jos pirmoji laida. Ekskursijos, žygiai, renginiai – auklėtoja labai daug dūšios įdėjo į mus. Ir, žinoma, klasiokai. Vaikystės draugai visam gyvenimui išlieka tais tikraisiais, su kuriais ir po daugybės metų pertraukos susitikus kalbiesi taip, tarsi būtum išsiskyręs tik vakar, – pasakoja Ilona.
Rimvydas
Baigusi vidurinę mokyklą Ilona įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą.
– Nuo pirmos klasės žinojau, kad būsiu mokytoja. Be jokių kalbų! Tad pasirinkau pradinių klasių mokytojo specialybės studijas Šiauliuose. Pirma darbovietė – Šventupio mokykla. Jau dirbdama įstojau į magistro studijas (Ilona Gelažnikienė – socialinių mokslų (edukologijos) magistrė – aut. pastaba).
Šiauliuose Ilona sutiko savo būsimą vyrą Rimvydą. Netrukus susituokė bei susilaukė dukros Eimintos. Šiemet bus 30 metų, kaip pora gyvena kartu.
– Rimvydas labai gražiai įsiliejo į mūsų šeimą. Ypač rado bendrą kalbą su tėveliu. Kuo jis kitoks? Gal tuo, kad labai geras. Sakau tai nuoširdžiai. Ne kiekvienas vyras gali ištverti žmoną darboholikę, kurios namie nėra nuo ankstaus ryto iki vakaro. Išmokome taip gyventi, kad vienas kitą ne kontroliuojame, bet saugom, mylim, padedam ir rūpinamės. Ir taip buvo nuo pat bendro gyvenimo pradžios. Mes, kaip aš juokauju, pati geriausia statybininkų komanda – ar tapetus klijuoti, ar bulves kasti – vienas kitam padedam. Vienas kitą papildom. Ir taip visus tuos metus. Nesame šventieji – ir susipykstam, ir vėl susitaikom, kaip ir visi. Stebuklų man nereikia. Pakanka po ilgos darbo dienos rasti iškūrentus namus, paruoštą maistą. Tave apkabina, kai labai sunku. Nuveža, kur reikia, parveža. Tu, esant reikalui, nuveži, parveži. Aš galvoju, kad gyvenimas taip ir turi būti sudėliotas, – tikina Ilona.
Karjera
Gimus dukrai Ilona Gelažnikienė nebegrįžo į Šiaulius, o liko kaime.
Rimvydas kurį laiką ūkininkavo su žmonos tėvu, o Ilona dvidešimt metų dirbo Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centro Pakruojo skyriaus vedėja.
Eimintai kiek paaugus, pora persikėlė gyventi į Pakruojį.
2019–2023 m. Ilona Gelažnikienė buvo išrinkta Pakruojo rajono savivaldybės administracijos direktore. Pasibaigus kadencijai perėjo dirbti į privačią kompaniją, tačiau kartu, kaip Pakruojo rajono savivaldybės tarybos narė, aktyviai dalyvavo politikoje.
Vyras Rimvydas dirba vienoje Šiauliuose įsikūrusioje įmonėje.
Eiminta
Rimvydo ir Ilonos dukra Eiminta gyvena Kaune. Ji – diplomuota maisto technologė, dirbanti didelėje tarptautinėje kompanijoje bei turinti nedidelį nuosavą verslą – rengia mitybos planus sveiką gyvenseną propaguojantiems žmonėms.
– Baigusi studijas dukra dirbo alkoholio pramonėje. Paskui dėl karjeros galimybių perėjo į kitą įmonę. Šeimoje juokėmės, kad jos pasirinkimai dėsningi. Mano tėvelis darė alų. Aš užaugau namuose, kuriuose ar Škaplierna, ar koks kolūkio balius, tai visuomet būdavo alaus. Vasarą visada būdavo į šulinį įleista bačka, kad, esant reikalui, būtų galima ištraukti ir pavaišinti svečius. Vyro mama visuomet labai skaniai gamino – kepdavo tortus, sausainius ir t. t. Tai ir mūsų vaikas toks „kombinuotas“ – kažką perėmė iš tėvų, kai ką iš senelių ir išėjo pats geriausias variantas pasaulyje, – juokiasi Eimintos mama.
Gyvenimas kaime, tėvų bei senelių įskiepyta pagalba bei meilė gyvuliui pagimdė Eimintos širdyje dar vieną aistrą.
– Mano tėvelis dirbo agronomu, bet kartu prižiūrėjo ir kolūkio arklius. Užaugome apsupti arklių. Kai gimė Eiminta, jau buvo kitas laikmetis, bet namie vis tiek buvo arkliukas. Senelis buvo tas žmogus, kuris išmokė dukrą mylėti žirgus, – pasakoja Ilona, kompiuterio ekrane rodydama nuotraukas, kuriose jos dukra dalyvauja įvairiose konkūro varžybose.
Būti moterimi politike
Ilona Gelažnikienė darbo dienomis gyvena Vilniuje, o savaitgaliais grįžta į Pakruojį.
– Turiu dviejų kambarių butą Seimo bendrabutyje. Nemanau, kad galiu reikšti kokias nors pretenzijas, kai gyveni pačiame Vilniaus centre ir iki tavo darbo vietos – penkios minutės pėstute, – tikina politikė.
Seimo naujokė pasakoja, kad adaptacija naujoje vietoje buvo nesudėtinga.
– Mumis labai rūpinasi Seimo kanceliarija. Buvo mokymai. Viskas tvarkingai bei gerai organizuota. Džiaugiuosi savo patarėja, kuri taip pat labai pagelbėja. Tiesa, kiek sunkiau priprasti prie pačios darbo specifikos. Visą gyvenimą buvau pratinama prie labai konkretaus, čia pat matomo darbo rezultato – pastatei, nurovei, supylei ir gali arba džiaugtis, arba keiktis. O priimant įstatymus, jų galutinio rezultato tenka gerokai palaukti. Tai sudėtinga. Kita vertus, kiekvienas sėkmingas darbas teikia pasitenkinimą. Pavyko padaryti Kelių priežiūros plėtros programos pakeitimus, kurie leido padidinti finansavimą. Tegul tai ir nelabai dideli pinigai, tačiau kažkam tai vis tiek bus paspirtis. Tokiais dalykais aš nuoširdžiai džiaugiuosi. Dėl to ir nuėjau dirbti į Seimą, – džiaugiasi politikė.
Didžioji politika reikalauja pasišventimo, dėl kurio labai dažnai nukenčia artimieji. Ar pavyks išsaugoti pusiausvyrą tarp valstybės gerovės ir santarvės šeimoje?
– Man iš tiesų labai patinka rūpintis žmonėmis, ir vyras tai žino. Labai džiaugiuosi, kad prieš rinkimus daug kur vaikščiojome kartu. Mes visi turime draugų, kolegų, artimųjų ratą ir kartais, kol neišeini iš to patogaus „burbulo“, nepamatai, kokių gyvenime būna problemų. Rimvydas daug kur ėjo kartu ir aš tikiu, kad jam tas procesas, ta prasmė, ką aš darau, dabar atrodo visiškai kitaip.
Aš pasitikiu savo vyru, jis pasitiki manimi. Tik jam gal daugiau atsakomybės tenka, nes, kai išvažiuoju į Vilnių, jam reikia prižiūrėti mano mamą, kuri gyvena kartu su mumis. Dėl to jį ir myliu, ir didžiuojuosi, nes žinau, kad mamai bus ir valgyti paduota, ir ji bus pakalbinta, o jei ko reikės – ir apipirkta. Gal tai kažkam skamba ypatingai, bet tai tiesiog gyvenimas. Mes taip įpratę gyventi, – meiliai apie vyrą samprotauja Seimo narė.
Nors gyvename lygių galimybių visuomenėje, dažnas stereotipas, kad moterys politikės ne tokios geros, kaip vyrai. Su tuo sutinka ir pašnekovė:
– Tai pajutau tik išėjusi į politiką. Jei vyras pasako, kad ant stalo padėtas obuolys – visiems aišku. Bet jei tą patį bando teigti moteris, reikės nupiešti penkis brėžinius ir ilgai įrodinėti, kad daiktas ant stalo iš tiesų yra obuolys. Pavyzdys gal ir naivus, bet iš tiesų kartais vyrai politikai pasako ne visai teisybę ir visi tai priima už tiesą. O tam, kad būtų išgirsta moteris, turi įrodyti savo kompetencijas ir pakankamai argumentuoti, – tvirtina Ilona Gelažnikienė.
Miškai ir… detektyvai
Po įtemptos darbo savaitės atgaivos sielai bei protui Ilona ieško gamtoje arba knygose.
– Mane nuo mažų dienų mama vesdavo į mišką rinkti žemuogių, aviečių ar žibuoklių. Buvau išmokyta, ko nereikia skinti, ko neminti. Užaugau su nuostata būti gamtoje. Galiu tiesiog pasileisti mišku ir eiti, kur mato akys. Džiaugiuosi, kad tai iš manęs perėmė ir dukra.
Nebijau pasiklysti. Močiutė išmokė orientuotis pagal saulę. Tiesa, jei jos nėra – kiek blogiau (kvatojasi). Labai patinka grybauti ir gaminti iš grybų. Tik labai nepatinka jų valyti (juokiasi)…
Kitas būdas atsipalaiduoti – paimti knygą į rankas arba įsijungti per televizorių rodomą detektyvą. Sekdama faktus ir bandydama išsiaiškinti, kas įvyko, aš pailsiu.
Pasvalys
Pirmadieniais Seimo narė susitinka su gyventojais. Iki pietų – Pakruojyje, po pietų – Pasvalyje.
Mūsų rajone Ilonai talkina padėjėja Inga Čirvinskienė.
– Esu labai patenkinta Inga. Ji imli ir labai darbšti. Darbai tirpsta jos rankose.
Politikė džiaugiasi ir gerais santykiais su vietos valdžia.
– Jau eidama į rinkimus aš labai ramiai reagavau į tai, kad būsiu aplinkoje, kur yra kitos partijos valdančioji dauguma. Meras G. Gegužinskas visada ramus, mandagus, taktiškas ir niekuomet neleido suprasti, kad aš čia nereikalinga. Santykiai dalykiški. Kad ir šis kabinetas susitikimams su gyventojais! Jis buvo labai greitai surastas, sutvarkytas ir pritaikytas darbui. Laikas parodys, kaip viskas bus, dabar viskas yra gerai, – tikina Seimo narė.
Politikė pasakoja apie naujas inicijuojamas įstatymų pataisas, kurios leis pritraukti papildomų pinigų į mūsų rajoną. Kalba apie žygius, kurie turėtų panaikinti atotrūkį tarp savivaldos ir šalies kelius administruojančios įmonės „Via Lietuva“. Pasakoja apie ministerijų ir socialinių partnerių vykstančias diskusijas, kuriomis siekiama išgryninti aktualiausias mūsų krašto problemas.
– Aš visiems kartoju: jei norite pokyčių, turite eiti ir sakyti. Jei tai bus konkretus, argumentuotas pasiūlymas – teiksime jį Seimui. Aš įsivaizduoju, kad pokyčiai turi būti daromi taip, – tvirtina politikė.
Atsisveikindamas klausiu – ar Ilona Gelažnikienė politikė ir Ilona Gelažnikienė motina, žmona, dukra – tas pats žmogus?
– Gal skambės ir kvailai – bet tas pats. Namie gal leidžiu sau daugiau atsipalaiduoti, būti ne tokiai oficialiai. Tačiau tiek kasdieniame gyvenime, tiek politikoje mano širdis, mano vertybės išlieka tos pačios.
