Šiaudinių sodų rišimo tradicija praėjusiais metais buvo įrašyta į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą bei papildė jame jau esančią kryždirbystę, sutartines, dainų ir šokių švenčių tradiciją. Žmogaus gyvenimą ir amžinybę simbolizuojantys šiaudiniai sodai įvairiomis progomis Lietuvoje rišami nuo pagonybės laikų. Šiandienos kultūroje jie grįžta į madą ir kaip senais laikais vėl dovanojami gimtadienių, vestuvių ar krikštynų proga.
Sodų rišėjų bendruomenė nuolat auga, šiuo metu Lietuvoje suskaičiuojama per du šimtai meistrų, daugiausiai jų Kupiškio krašte. Sodai – lietuviškos tapatybės ženklas, tautodailės paveldas, visuomet buvo kabinami pačioje garbingiausioje namų vietoje. Nuo seno itin populiarūs Aukštaitijoje, jie ir šiandien kantriai rišami talentingų mūsų krašto tautodailininkų. Vieniems tai amatas, kitiems – laisvalaikis ir savotiška meditacija. Pasvalietė Renata Nevulytė sodus „augina“ nuo pat vaikystės ir šis pomėgis jos nepaleidžia visą gyvenimą.
Sakrali sodo prasmė
Lietuvoje nuo seno buvo tikima, kad palubėje kabantis besisukantis sodas mena dangiškąjį sodą ir jungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį, laimina namus. Sodas žmogų lydėjo nuo gimimo, krikštynų, per kalendorines, apeigines šventes, vestuves. Juos rišdavo didžiosioms šventėms – Kalėdoms ir Velykoms. Kalėdinius sodus puošdavo saulutėmis, žvaigždutėmis, Velykinius − paukščiukais, gėlytėmis.
Sodai dažniausiai rišami iš sausų rugių, kviečių šiaudelių ar kito augalinio pluošto. Javų šiaudeliai veriami ant siūlo, sudarant geometrines formas – trikampius ir kvadratus. Pagrindiniai, standartiniai šiaudinio sodo segmentai Aukštaitijos krašte vadinami reketukais, jų pagrindu kuriamas visas sodas. Patį pirmąjį reketuką Renata Nevulytė sukūrė dar besimokydama septintoje klasėje, pamokinta mokyklos laikų draugės Daivos, kuriai sodų rišimo tradiciją perdavė močiutė.
„Vaikystėje mes abi važiuodavome pas močiutę į Auriliškių kaimą prisiskinti rugių ar kitokių javų būsimų sodų šiaudeliams. Draugė, sudominusi šiuo užsiėmimu, pati sodų seniai neberiša, dirba vienoje Panevėžio kepyklėlėje. Vestuvių proga jai padovanojau savo sukurtą sodą. Senais laikais vestuvės be sodo būdavo sunkiai įsivaizduojamos, nuotakos prieš vestuves juos kurdavosi pačios, padėdavo draugės, pamergės ar kviestinės rišėjos. Proginius sodus dabar kuria etnines tradicijas išmanantys žmonės. Jie dovanojami, linkint laimingo gyvenimo. Vestuvės su tradicinėmis apeigomis ir ritualais rengiamos vis rečiau, jaunosios nebežino apie vestuvių sodo prasmę, nei apie jo sakralumą. Aš džiaugiuosi, kad mano draugės vestuvių proga yra gavę dovanų mano sukurtų sodų“, – savo pomėgio pradžią prisiminė R. Nevulytė, sodus rišanti jau bene tris dešimtmečius. Jos šeimoje visi turėję savo mėgstamą, bet skirtingą meno sritį. Tėtis grodavo akordeonu, mamytė nerdavo vašeliu, mamos sesuo siuvinėdavo, močiutė buvo audėja, senelis – stalius.
Renatos „išaugintų“ sodų pasaulis
Šiaudinis sodas yra ypatingos formos, sudėtingas erdvinis kūrinys. Jam sukurti reikia ir medžiagos, ir specialaus pasiruošimo, kantrybės bei susikaupimo. Tai nėra paprastas rankdarbis, o ilgametė namų puošmena. Prižiūrimas tinkamomis sąlygomis jis gali džiuginti šimtą ir daugiau metų.
Renata pasakoja jokių brėžinių nesibraižanti, o raštų idėjos ateina savaime, bekuriant, būsimo sodo viziją turi retai. „Anksčiau prisigamindavau daug reketukų, pririšdavau juos vieną prie kito ir komponuodavau bendrą kompoziciją. Rišdavau taip, kaip pati sugalvodavau, nes nebuvo nei specialių knygų, nei interneto, kur pasikonsultuoti. Dabar reketukus pinu vieną paskui kitą, neturi matytis siūliukų ir surišimų. Jeigu reikia siūlą surišti, mazgą paslepiu pačiame šiaudelyje. Gerokai patobulėjau“, – šypsosi Renata.
Sodą galima kurti iš įvairių javų, net ir iš smilgų, tačiau tai jau itin kruopštus darbas, nes jos labai plonos, greitai lūžtančios. Didieji rugiai sodams rišti patys tinkamiausi, jie užauga iki dviejų metrų aukščio. Ilgas šiaudas leidžia sukurti ilgiausią figūrą, tačiau ši veislė mūsų krašte nepopuliari. Rugių Renata pati neaugina, medžiagų prisirenka ūkininkaujančių draugų laukuose. Pats tinkamiausias laikas nuo birželio pabaigos iki liepos vidurio. Pabandymui, šį rugsėjį truputį rugių pasisėjo prie savo namų. Parsivežus kelis glėbius šiaudų, pirmiausiai reikia išdžiovinti, ilgiausiai užtrunka juos susikarpyti žirklėmis. Sugalvojus sodo figūrėles, jie visi turės būti vienodo, atitinkamo ilgio ir spalvos. Šiam menui nereikia jokių papildomų priemonių, tik rankų miklumo ir kantrybės. Pagal statistiką vyrai yra geresni rišėjai, nes jie aiškiau numato būsimas geometrines figūras.
Pasak Renatos, sodą galima sukurti net ir iš vieno centimetro ilgio šiaudelių. „Juos suveriu naudodama lininius siūlus. Dideliam sodui „užauginti“ kartais prireikia tūkstančio šiaudelių. Sodus rišu dažniausiai savaitgaliais. Diena praeina akimirksniu, išnyksta laiko pojūtis ir nepajuntu, kaip prabėgo aštuonios kruopštaus darbo valandos. Man įdomus visas kūrybos procesas, norisi kuo greičiau pamatyti, kas iš jo „išaugs“. Kartais negaliu atsitraukti, kol nepabaigiu, galiu dirbti ir naktį“, – pasakoja mūsų pašnekovė. Renata darbuojasi Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus Sveikatos reikalų koordinatore, grįžus po darbo, sodams rišti laisvo laiko lieka mažai. Šio darbo negalima imtis, kai esi pavargęs ar susierzinęs, tiesiog nesiseks…
Neseniai ji suvėrė netradicinį, sudėtingos kompozicijos sodą, jis ne geltonos, o žalios spalvos – pavyko gauti neįprastų rugių, jie keliavo beveik septyniasdešimt kilometrų iš tolimiausių Biržų krašto ūkininko laukų.
Sodai namuose neužsibūna
Tradiciniai, šiaudiniai sodai gali puošti kiekvieno iš mūsų namus, jie kabinami prie lubų, kad galėtų reaguoti į mažiausią oro virptelėjimą. Simetriškai nupintas sodas linkęs suktis, sudarydamas vis naujus raštus. Tikima, jog besisukantys sodai atskleidžia namuose esančią teigiamą energetiką. Kartais sakoma, jeigu į kambarį atėjo blogas žmogus, sodas nesisuks.
Renatos namuose sodai neužsibūna, greitai iškeliauja į vestuves, krikštynas ar gimtadienius visoje Lietuvoje, pas giminaičius į Rygą. Keletą sodų ji sukūrė eksponuoti parodose, kad žmonės galėtų susipažinti su šia labai sena mūsų liaudies meno šaka. Iš viso Renata yra „išauginusi“ per septyniasdešimt sodų. Pirmoji paroda praėjusį pavasarį buvo surengta Kupiškio rajone, Adomo Petrausko muziejaus teritorijoje esančiame Uoginių kaimo amatų centre.
Pačių naujausių, per metus sukurtų penkiolikos šiaudinių sodų parodą galima apžiūrėti Raubonių vandens malūno parodų erdvėje, gruodį jie bus eksponuojami Pasvalio krašto muziejuje.
