Žmogaus, miško ir medžio gyvenimas

Miške turime ką veikti bet kuriuo metų laiku – uogaujame, grybaujame, stovyklaujame ar tiesiog grožimės gamta. Kiekvieną rugsėjį Valstybinių miškų urėdija kviečia drauge švęsti Miškininko dieną. Visą mėnesį miškininkai įvairiuose Lietuvos regionuose organizuoja žygius, ekskursijas, vakarais klausosi elnių baubimo, rengia edukacijas. Miškininko dienos proga išsiruošėme į Daujėnų mišką pokalbio su Valstybinių miškų urėdijos Biržų padalinio Kriklinių girininkijos girininku Regimantu Vegiu. Apie mūsų krašto miškus, jų paslaptis, miškininko darbą. Popietė prabėgo akimirksniu, nes apie mišką šis žmogus gali pasakoti valandų valandas.

R. Vegys miškininkystės srityje dirba keturis dešimtmečius, todėl darbas jau seniai tapęs gyvenimo būdu. Studijuodamas tuomečiame Kauno Antano Kvedaro miškų technikume ilgalaikę, pusės metų trukmės, praktiką atliko Daujėnų girininkijoje, dirbo miško techniku. Baigęs mokslus įsidarbino Panevėžio miškų ūkyje, Karsakiškio girininkijoje. Po mėnesio gavo šaukimą į sovietinę armiją. 1985 metais, grįžusį iš armijos, dirbti pakvietė Kriklinių girininkijoje tuomet dirbęs girininkas Juozas Zulonas. Darbo pakeisti niekada ir neteko – gamtai ir miškui paskyręs visą gyvenimą, Regimantas savęs kitoje veikloje jau neįsivaizduoja.

Septyni tūkstančiai sklypų 

– Darbo valandų neskaičiuojame. Kiekvieną sezoną – vis kitokie darbai ir rūpesčiai. Po miško kirtimo darbų reikia atsodinti iškirstus plotus. Juokaudami sakome, jog tai panašu į daržą: jeigu jame nieko nesodinsi, neprižiūrėsi ir nesirūpinsi, rudenį nebus derliaus. Per metus Kriklinių girininkijos miškuose pasodiname 50 hektarų jaunuolynų. Per maždaug septynerius metus medžiai pasiekia 2–4 metrų aukštį ir būna priskiriami miško kategorijai. Kokie medžiai bus sodinami, lemia dirvožemis. Nederlingose vietose, smėlynuose sodiname pušaites, drėgnose gerai auga juodalksnynai, derlingesnėse žemėse – eglės ir ąžuolai. Ir taip kiekvienais metais sodinami vis nauji plotai. Juos kruopščiai prižiūrime septynerius metus. Mažus medelius greitai ima gožti papartynai, krūmai ir avietynai, todėl keliskart metuose reikia iškirsti visus aplink augančius menkaverčius augalus. Nebegaudami šviesos ir saulės spindulių medeliai nudžiūtų. Saugome jaunuolynus nuo miško žvėrių, kad nenukąstų stirnos, briedžiai ar elniai – pušų ir eglių viršūnes spalio mėnesį tepame repelentais. Aprišame kamienus, aplink ąžuolynus tveriame tvoras, – pasakoja Kriklinių girininkas R. Vegys. Paaugusius jaunuolynus miškininkai palieka bręsti savarankiškai jau kaip naują mišką, o mažesniuosius kantriai ravi ir laukia derliaus. 

Miškai suskirstyti kvartalais, kvartalai – sklypais, kurie skiriasi pagal augančių medžių rūšis. Kriklinių girininkijoje yra 386 kvartalai, kiekviename iš jų vidutiniškai apie 20 sklypų. „Matematika paprasta – mes prižiūrime iš viso apie 7 tūkstančius sklypų, o tai reiškia, kad turime rūpintis jais visais“, – įspūdingus skaičius vardija R. Vegys. 

Sunkiausia miške vasarą 

– Visi mūsų krašto miškai gražūs, negalėčiau išskirti vieno mėgstamiausio. Dar pačioje darbo pradžioje Kriklinių girininkijoje labai žavėjausi pušynais, tačiau vasarą juose labai karšta. Greitai ėmiau pasiilgti lapuočių miškų, žalių lapų, gaivos ir miško drėgmės kvapo. Miškas gražus visais metų laikais. Kartais su kolegomis pajuokaujame, jog vasarą per karščius, geriau būtų iš viso į mišką neiti. Tvanku, įkyriai puola įvairūs mašalai, sunku dirbti, pro lapus nieko nesimato, viskas sužėlę iki juosmens. Miško darbams geriausias laikas nuo 4 iki 10 valandos ryto. Pavasarį jaunuolynuose pasodinti daigeliai iki vasaros išauga vos iki 30 cm aukščio, todėl juos surasti dažnai yra nemenkas iššūkis. Prasidėjus rudens darganoms, lyjant, sunku privažiuoti, ištraukti medieną. Tačiau prie gamtos tenka prisitaikyti, – skirtingų metų laikų rūpesčiais dalijasi girininkas. 

Įstojus į Europos Sąjungą Lietuvoje padaugėjo saugomų teritorijų. Kriklinių girininkijoje yra apie dešimtadalis gamtiniu, biologiniu požiūriu vertingiausių plotų. Žemėlapiuose jie pažymėti raudonai, čia negalimos jokios veiklos. Saugomi seniausi medžiai, ypač vertinami sausuoliai ir net vėjo išversti medžiai, nes ant jų auga įvairių rūšių kerpės, gyvena vabzdžiai. Miškininkas R. Vegys savo praktikoje patyrė daugybę naujovių, kurių anksčiau niekas neįsivaizdavo. Štai kirtimuose jau keletą metų nebepaliekamos medžių šakos, jos smulkinamos ir naudojamos biokuro gamybai. Taip pat paliekami augti įdomesni medžiai – patys storiausi, seniausi, pavieniai, sausuoliai. Juose gyvena geniai, meletos, pelėdos, kiti retesni miško paukščiai. Stengiamasi gyvajai gamtai palikti daugiau galimybių.

Dar nesutiko tik meškos 

– Ypač džiaugiuosi, kad Daujėnų miške daug metų peri į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas juodasis gandras. Stengiamės kuo mažiau drumsti jo ramybę ir aplink lizdavietę nevykdyti ūkinės veiklos, būtiniausius darbus nudirbame žiemą. Derinamės prie gandro gyvenimo. Gyvena miške ir lūšis. Nemažai skruzdėlynų, virš žemės – tik jo „stogas“, dar tiek pat statinio yra po žeme. Jeigu arti gruntiniai vandenys, skruzdėlės tokioje vietoje sau namo nestatys ir negyvens. Jos kuriasi arčiau maisto šaltinių. Kartais miške matome daug greta dunksančių skruzdėlynų, bet skruzdės namų nesumaišo, nes visur – sava tvarka ir griežti įstatymai, – gyvenimo miške taisykles dėsto R. Vegys. Per daugybę miškuose praleistų metų ne kartą teko stebėti vilkus. Bet būdami ypač atsargūs jie vengia žmonių, kaip ir dauguma miško žvėrių. Pasvalio rajono ribose vilkų daugiausia suskaičiuojama Guodžių durpyno plotuose netoli Daujėnų. Girininko „kolekcijoje“ trūksta tik meškos. Bet ir ją sutikti Pasvalio krašto miškuose šiais laikais jau nebėra misija neįmanoma. Drėgnose vietose veisiasi gyvatės, tačiau žmonės ten beveik neužklysta. Apskritai, pasak R. Vegio, miške nereikėtų bijoti nei vilkų, nei gyvačių, nei kitų gyvūnų.

Kirtimų nereikia bijoti 

Miškai užima apie trečdalį mūsų šalies teritorijos. Beveik pusė jų valstybiniai, 38 proc. privatūs, likę 13 proc. – rezerviniai miškai. Rajonų miškingumas skiriasi, daugiausiai miškų yra Dzūkijoje – Varėnos krašte. Pietryčių Lietuvoje, kur prastesnė žemė, žemės ūkis nėra efektyvus, todėl didžiuliuose plotuose ošia girios. Šiaurės Lietuvoje miškingumas gerokai mažesnis. Apskritai, mažiausiai miškų yra Vilkaviškio, Skuodo, Pasvalio, Pakruojo ir Joniškio rajonuose. 

Lietuva – miškus tausojanti valstybė. Kirtimo darbus stengiamasi atlikti nepažeidžiant tvaraus ir subalansuoto miško naudojimo principo. Nepaisant to, esama įvairių nuomonių, žmonės dažnai prieštarauja miškų kirtimams. Tačiau reikėtų remtis ne emocijomis, o konkrečiais faktais – miškų kirtimai vykdomi pagal planą, medžiams pasiekus savo brandą. Miškas privalo periodiškai atsinaujinti. 

– Pagal galiojančias Miško kirtimų taisykles, kiekvienai medžių rūšiai yra nustatomas tam tikras minimalus medžių kirtimo amžius. Mūsų girininkijos miškuose beržai kertami sulaukę 61 metų amžiaus, eglės – 71 metų, pušys – 101 metų, ąžuolai – net 121 metų. Tikslų medžių amžių sužinome pagal konkretų miško planą, kuriame yra užrašyti kiekvieno sklypo sodinimo metai. Vykstant kirtimams, specialiais sutartiniais ženklais sklype pažymime apie dvylika vertingiausių medžių, kurie paliks augti toliau. Jokių kirtimo ir miško valymo darbų neatliekame saugomose, žemėlapyje raudonai pažymėtose zonose, – pasakoja R. Vegys. 

Ar išnyks spygliuočiai? 

Mūsų miškai jau beveik atsisveikino su uosiais, o kokia džiūstančių eglynų ateitis? Miškininkai viliasi, jog šis periodas turėtų praeiti ir spygliuočiai Lietuvos miškuose neišnyks. 

– Didžiausi eglių priešai – žievėgraužis tipografas, klimato šiltėjimas ir sausros. Intensyviausiai džiūsta senieji eglynai. Medis, kaip ir žmogus, turi savo imunitetą,dėl to apsigina nuo ligų ir tam tikro kiekio miško kenkėjų. Jeigu vasarą dvi ar tris savaites laikosi aukštesnė nei 30 laipsnių temperatūra, eglės praranda imunitetą. Tokių spygliuočiams pražūtingų periodų būta ir anksčiau, tačiau pastarasis nesibaigia jau treti metai ir eglės džiūsta labai sparčiai. Pastebėję pažeistus plotus, stengiamės kuo greičiau iškirsti medžius ir išvežti iš miško. Jokių kitų priemonių jiems išgelbėti, deja, kol kas nėra, – apgailestauja girininkas. Laimei, dalį kitų parazitų savo aitriu kvapu atbaido aplink augantys gailiai ir kiti augalai. Be to, po žieve besiveisiančias kinivarpas mėgsta geniai.

Apie 10 procentų šiuose miškuose užima šlapi žemės plotai, juose auga juodalksniai. Kartais nederlingose, pelkėtose vietose pasitaiko augančių pušynų. Patys populiariausi medžiai – beržai, eglės ir pušys. 

– Per 4 dešimtmečius miško darbai nedaug pasikeitė. Svarbiausias pokytis toks, kad miško ruoša nebevyksta rankiniu būdu, medžiai kertami specialiais traktoriais, vadinamosiomis medkirtėmis. Miško priežiūros, sodinimo, jaunuolynų auginimo darbai išliko tokie patys. Vieną naujovę savo miškuose išmėginsime jau ateinantį pavasarį, planuojame sodinti naują rūšį – maumedžius. Jeigu mokslininkų prognozės pasitvirtins, per penkiasdešimt metų mūsų miškuose sparčiai sumažės eglynų, tad jau laikas susirūpinti, kas juos pakeis. Ateityje galvojama ir apie dar vienos rūšies įveisimą – sparčiai populiarėjančių bukų. Vokietijos, Čekijos, Lenkijos miškuose jie auga jau seniai, – sunaujovėmis supažindina girininkas. 

Šernai bulvių nemėgsta 

Miškininkai rūpinasi miško kelių tvarkymu, pakelėse įrengia 4–5 metrų gylio priešgaisrinius vandens baseinus – gaisrams miške gesinti. R. Vegys pasidžiaugė, kad girininkijos miškų ugnis neliečia jau trejus metus. Dažniausiai gaisrus sukelia žmonės, numetę smilkstančią nuorūką, degtuką ar palikę neužgesintą laužą. Apie rūkstantį ar jau liepsnojantį mišką paprastai praneša jį pastebėję žmonės. 

R. Vegys pasigenda miško lankytojų kultūros. Pamiškes, poilsiavietes, kartais net miško tankmę „puošia“ įvairiaspalvės šiukšlės. Randama senų padangų, įvairių plastmasių, stiklų, žmonės mėgsta miške atsikratyti ir senu šiferiu. Sykį važiuodamas mišku girininkas pastebėjo išmestus du odinius fotelius, tiesa, po kelių dienų toje vietoje jų nebebuvo. Šiek tiek guodžia, kad dėl taromatų sistemos naujų šiukšlių kiekiai po truputį mažėja. Pašnekovas įspėjo, kad miškan nereikėtų vežti savo sode surinktų obuolių, mat jie greitai prarūgs ir gyvūnai jų neės. Miške dažnai pamatysi išpiltų bulvių, bet… patikėkite, šernai jų tikrai nemėgsta. Žmonės jaučiasi darą gera gamtai, tačiau žvėrys tokiomis lauktuvėmis vargu ar bus patenkinti. 

Girininkija daug dėmesio skiria rekreacijai, stato informacinius stendus, atnaujina senas ir rengia naujas poilsiavietes, tvarko jų aplinką. Su pavasariu į miškus sugrįžta dar vienas rūpestis – reikia iškelti apie 60 naujų inkilų. 

Girininko darbo diena prabėga greitai, dalį jos tenka praleisti prie kompiuterio, dirbant su įvairiais dokumentais. Tai vyriška profesija, šioje srityje visame padalinyje dirba tik kelios moterys. Visus specialius miškininkystės darbus girininkijos atlieka pačios, miško priežiūros darbams samdomi rangovai. 

– Kiekvienas miško plotas yra unikalus. Todėl ir visi Kriklinių girininkijos prižiūrimi sklypai yra skirtingi, vieni pelkėti, kiti kalvoti, juose auga įvairių rūšių ir amžiaus medžiai. Mūsų užduotis yra atsakingai jais visais rūpintis, o kiekvieno žmogaus – kuo mažiau drumsti miško pasaulio ramybę, – baigdamas pokalbį priminė Regimantas Vegys, miškui atidavęs jau daugiau nei pusę savo gyvenimo.