1703 metų pavasarį laukuose tarp Saločių ir Šakarnių įvyko mūšis, kuriam buvo lemta tapti didžiausiu Šiaurės karo įvykiu dabartinės Lietuvos teritorijoje. Į Lietuvą žygiuojanti švedų kariuomenė artinosi prie Biržų. Jos tikslas buvo šturmuoti tvirtovę, stovinčią skersai kelio į Lietuvos gilumą. Tvirtovėje laikėsi lietuvių įgula, o pastiprinimui dar atvyko keli Rusijos armijos daliniai. Veikiausiai būtent tai privertė švedus keisti planą ir atidėti Biržų puolimą. Pasvalyje pasitarę kariuomenės vadai nusprendė grįžti į Kuršą ir palaukti patogesnės progos. O kad žygis nebūtų visiškai tuščias, pakeliui tikėtasi nusiaubti dar neapiplėštus Saločius. Čia jiems kelią pastojo iš Biržų atskubėjusios jungtinės lietuvių ir rusų pajėgos.
Aiškėja mūšio detalės
Jau treti metai vykdoma archeologinių žvalgymų ekspedicija tikėtinoje Saločių mūšio vietoje istorikams pažeria vis naujų radinių, kurie pateikia ir naujų užuominų. Šiemet vieną rugpjūčio savaitgalį vykusios ekspedicijos tikslas buvo išžvalgyti dar netyrinėtas vietas ir nustatyti mūšio vietos pietines, rytines ir vakarines ribas. Keliolikos hektarų teritoriją ir vėl „šukavo“ beveik pusšimtis vyrų su metalo ieškikliais. Per dvi ekspedicijos dienas buvo surinkta keli šimtai žemėje tūnojusių daiktų iš įvairių istorinių laikotarpių. Daugelį smulkių radinių dar reikės identifi kuoti, išsiaiškinti jų kilmę, vėliau įtraukti į apskaitą arba išmesti kaip šiukšles.
Gerokai mažiau nei ankstesniais metais surinkta švino kulkų, menančių Saločių mūšį, todėl galima spėti, jog pagaliau pavyko lokalizuoti mūšio lauko ribas. Tyrimų metu buvo surasta įvairių kitų XVII–XX a. radinių: monetų, plombų, pasagų, keletas žiedų, aprangos detalių, Antrojo pasaulinio karo šovinių dalių, sviedinių skeveldrų (1944 m. vasarą čia virė smarkūs mūšiai). Įdomūs netikėti radiniai – trijų pasaginių segių galvutės iš XIII a., užminusios naujų mįslių, kurias dar turės įminti archeologai.
Pasvalio kraštas nebuvo užkampis
Kasmet Saločių mūšio paieškų plotas plečiasi, tačiau tikėtina kautynių vieta siaurėja. Ekspedicijoms vadovauja Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkas dr. Ernestas Vasiliauskas. Patyręs specialistas darbuojasi archeologu ir Pasvalio krašto muziejuje.
„Tęsiame tai, ką pradėjome 2022 metais. Jau ištirtus Saločių mūšio lauko plotus tarsi iš atskirų skiaučių dabar sudurstome į vientisą audinį. Reikia atidžiai patikrinti visas radimvietes ir nustatyti ne tik kariuomenių stovyklų, bet ir viso mūšio lauko teritoriją: jei žemėje neberandame kulkų, vadinasi, toje vietoje nebuvo karinių veiksmų – nei puolimo, nei atsitraukimo. Po pernykštės ekspedicijos galime tvirčiau teigti, kad jungtinė lietuvių-rusų stovykla buvo įsikūrusi arčiau Šakarnių kaimo, link brastos per Mūšą. Mums belieka išsiaiškinti, kokios buvo švedų kariuomenės pozicijos ir ar jie judėjo nuo Saločių pusės, ar nuo Linkuvos. Kitoje, jau ketvirtojoje ekspedicijoje dar reikėtų patikslinti kai kurias mūšio eigos detales. Įdomiausia būtų lokalizuoti švedų stovyklą, nustatyti jos dydį ir surasti žuvusių karių kapavietę. Rusų archyviniuose šaltiniuose teigiama, jog žuvusieji buvo palaidoti netoli jungtinės lietuvių-rusų stovyklos. Vis dėlto krito beveik šeši šimtai caro kariuomenės vyrų, turėtų būti nemenka kapavietė.
Mūsų žvalgoma teritorija tik atrodo švarūs laukai, žemė iš tiesų slepia labai daug paslapčių, dalį jų pavyksta išsiaiškinti. Ekspedicijose keliaujame laikmečiais. Esame suradę ankstyvojo bronzos amžiaus radinių, skaičiuojančių 2 tūkst. metų prieš Kristų. Tai leidžia teigti, jog Šakarnių kaime ir jo apylinkėse žmonės gyvena jau 4 tūkst. metų! Taigi, kalbame apie vieną seniausių gyvenviečių Pasvalio rajone. Dabar Šakarnių kaimas niekuo neišsiskiria iš kitų, o kadaise jis buvo strategiškai itin svarbus. Pernai metų radiniai mums padėjo nustatyti, jog Šakarnius ir Saločius per Mūšos brastą jungė kelias, ėjęs iš Rygos į Vilnių. Tai tarsi dabartinė „Via Baltica“. Neatsitiktinai ir Saločių mūšis vyko visai netoli brastos. Mūšos dugnas dolomitinis, todėl arkliais traukiami vežimai upėje neįklimpdavo. Kelias turėjo didžiulę įtaką viso regiono vystymuisi, jo dėka Pasvalio kraštas niekada nebuvo užkampis. Dabartinė kelio trasa persikėlė į kitą upės pusę, bet pasislinko tik labai nežymiai.
1323 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas sudarė sutartį su Rygos pirkliais, kurie su savo prekėmis keliaudavo šiuo keliu, vadinamu „didžiuoju vieškeliu“. Kelias susijęs ir su Pasvalio miesto atsiradimu, pirmuoju Pasvalio vardo paminėjimu – archyvuose aptikta Jono Pasvaliečio kelione į Rygą pirkti druskos. Galbūt jis važiavo būtent šiuo keliu?
Vienos iš ekspedicijų metu netikėtai pavyko surasti vietą, kur, tikėtina, buvusi XIV a. viduramžių gyvenvietė. Archeologijai tai yra didžiulis laimėjimas. Pagal radinius galima nustatyti, kur stovėjo juvelyro dirbtuvės, kur pirklys užkasė lobį, kur buvo smuklė. Šie tyrimai suteikia daug informacijos ne tik Pasvalio, Žiemgalos krašto, bet ir Lietuvos istorijai. Ekspedicijų metu surasti autentiški radiniai yra restauruojami, ateityje juos bus galima apžiūrėti Pasvalio krašto muziejuje. Visų būsimų eksponatų radimvietės yra užfiksuotos, jie surašyti ekspedicijų ataskaitose“, – apie archeologinius tyrimus ir atradimus pasakojo ekspedicijos vadovas archeologas dr. E. Vasiliauskas.
Ekspedicijoje – lenkai ir norvegas
Saločių mūšio ekspedicijų sėkmės garantas – stipri komanda. Tyrimų vadovui kasmet pavyksta ją suburti. Žvalgymus atlieka Lietuvoje gerai žinomas Metalo ieškiklių naudotojų klubas (MINK), jiems talkina pasvaliečiai iš Artefaktų ieškotojų klubo „Metalo broliai“ bei savanoriai iš Pasvalio, Joniškio, Šiaulių. Šiemet ekspedicija buvo tarptautinė, atvyko kolegos lenkai iš Suvalkų, dalyvavo Lietuvoje gyvenantis norvegas, MINK narys. Šio klubo vyrai suvažiavo iš Rokiškio, Klaipėdos, Šilutės, Kauno, Joniškio, Šiaulių. Iš viso susirinko 44 žmonės, tai didžiulės pajėgos. Tradiciškai jie darbuojasi savanoriškai, be jokio atlygio. MINK‘ui vadovauja Emilijus Petukauskas, pasvaliečiams – Giedrius Armonavičius. Šių metų ekspedicijoje dalyvavo ir Giedriaus dukra Toma. Tačiau apskritai moterys šioje veikloje yra labai retos viešnios.
Ekspedicijos organizatoriai geru žodžiu mini Saločių krašto ūkininkus, kurie kasmet sutinka įsileisti būrį žmonių į savo valdas. Be jų geranoriško požiūrio jokių tyrimų nepavyktų net pradėti. Pasitaiko nesusipratimų, nesusikalbėjimo, ypač prasidėjus sėjos laikotarpiui. Už tai tenka atsiprašyti, o kitą kartą žengiant į laukus būti atidesniems. Tęstinį projektą „Saločių mūšio atminimo įamžinimas“ jau ketvirti metai įgyvendina Žiemgalos draugijos Pasvalio skyrius (pirmininkas Gražvydas Balčiūnaitis), lėšos gaunamos iš Pasvalio rajono savivaldybės nevyriausybinių organizacijų rėmimo programos. Projekto partneriai – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Pasvalio krašto muziejus bei minėti metalo ieškiklių naudotojų klubai.
