– Mano sesuo Jolanta mėgsta sakyti, kaip gaila, kad mamytė ir tetukas nemato. Taigi gaila, kad nemato, kokia aš mokytoja tapau, – prisipažįsta pasvalietė Gintarė Bagdonavičiūtė, šviesaus atminimo pedagogų Alinos ir Broniaus Bagdonavičių dukra.
Šiandien Gintarė – „Liepaitės“ lopšelio-darželio meninio ugdymo mokytoja, Pasvalio kultūros centro meno vadovė, vaikų muzikos studijos „Tratatam“ vadovė ir choro „Canticum novum“ chormeisterė, padedanti parengti balsų partijas.
– Beje, mamytė irgi kadaise dainavo Pasvalio kultūros namų chore, – Gintarė šypteli, jog bėgant metams vis dažniau ir daugiau surandam savo gyvenimo sąsajų su praeitimi.
Save ji vadina tiesiog laimės kūdikiu, kai daugiau nei prieš pusšimtį metų būdama septynių mėnesių iš Pasvalio ligoninės atsidūrė Bagdonavičių šeimoje, už tai be galo dėkinga jų dukrai Jolantai, užsimaniusiai sesės:
– Jolanta kaip medicinos seselė atliko praktiką Pasvalio ligoninėje, kur ir pamatė paliktą mane dar kūdikį. Vis grįždavau su ligom į ligoninę…
O nuo septynių mėnesių prasidėjo Gintarės laimės istorija:
– Buvau į kūrybišką aplinką patekusi lepūnė. Tėveliai – jau pusamžiai, sesuo Jolanta – dvidešimtmetė, brolis Vilijandas – dar vyresnis, studentas. Ši šeima man atvėrė kultūrą ir visą pasaulį.
Gintarė puikiausiai prisimena, kad tėveliai leido išbandyti viską, ko užsigeisdavo, lankė įvairius būrelius – šoko, dainavo, grojo, sportavo, ir buvo pirmūnė, mokytis patiko.
Tačiau mažutė buvo jautri – gavo ketvertą iš anuomet penkių balų, ir jau nelaimingiausia.
– Noriu būti geriausia, protingiausia. Juk mes norim dirbti geriausiam daržely, geriausioj mokykloj, – pasvarsto Gintarė.
Ji šypsodamasi prisiminė, kaip mokantis mokykloje buvo pasilpęs regėjimas ir sunerimo galinti apakti, todėl panoro išmokti Brailio rašto:
– Ir mamytė užsakė tokių knygų, nes aš panorau! Tėveliai padovanojo ir Morzės aparatą, ir pačiūžas, iš mokytojo Stanislovo Linkevičiaus nupirko pianiną…
Gintarė atskleidžia, kad ir brolis Vilijandas, matematikos mokslininkas, habilituotas daktaras, akademikas, taip pat viskuo domisi:
– Buvau vaikas, kai jis iš Vokietijos parvežė augalų knygą, ir keliaudavom į laukus tyrinėti. Dabar brolis labai susidomėjęs paukščiais. Ir man įdomu juos stebėti. Jei kurio nepažįstu, nufotografavusi siunčiu Vilijandui…
Smalsus vaikas daug laiko praleido mokykloje mamytės buities darbų kabinete:
– Daug išmokau ir iki šiol mėgstu rankdarbius, taip tiesiog pailsiu, atsipalaiduoju. Dažnai būdavau ir tėtės fi zikos kabinete. Stebėjau, kaip jis ką nors sutaiso. Ir aš galiu rozetę ar lygintuvą sutaisyti…
Gintarė visada norėjo būti mokytoja, tik vis kito dalyko, priklausė, koks mokytojas mokė, kuris labiausiai patiko:
– Pradinių klasių – Vanda Balienė, biologijos – Birutė Petronienė, lietuvių kalbos – Masiulienė, Romualdas Paškevičius. Kaimynystėje iš Klaipėdos pas senelius atvažiuodavo mergaitė. Jos tėtis Vytautas Saikauskas, choro dirigentas ir Klaipėdos fakultetų dėstytojas, pakvietė į „Batutos“ stovyklą. Ir tėveliai mane išleido. Dėstytojas turbūt įžvelgė, kad esu muzikali, nes pasiūlė toliau studijuoti.
Klaipėdos fakultetuose Gintarė studijavo chorinį dirigavimą:
– Dar mokykloje balsą pertempiau. Nors aš manau, kad jau ankstyvoje kūdikystėje tuose negeruose namuose balsiuką prarėkiau…
Trečiame kurse Gintarė susilaukė dukters Nijolės ir grįžo į Pasvalį:
– Mamytė mirė, kai Nijolei buvo dveji metukai. Man atsirado darbų: Pasvalio vidurinėje mokykloje muzikos mokytoja, bet jie vis tiek ieškojo specialisto, o aš tapau akompaniatore. Man ši mokykla nuo vaikystės – kaip namai.
Dabar Gintarės pirmoji specialybė – muzikos mokytoja, antroji – koncertmeisterė.
Beje, jai nepamainomi du instrumentai – fortepijonas ir žmogaus balsas.
– Dukra Nijolė Pasvalio muzikos mokykloje baigė fortepijoną, Lietuvos edukologijos universitete studijavo lietuvių filologiją, bet šiandien ji – buhalterė. Muzika ir matematika susiję, – sako Gintarė, jau beveik ketverių metų Luknės močiutė, o žentas – druskininkietis, studijavęs ekonomiką, studentai ir susipažinę…
Gintarė prisimena, kai mirė tetukas, buvo žiauriai sunku, liko viena su dukryte. Tad jos gyvenime atsiradęs choras „Canticum novum“ buvo džiaugsmas ir atgaiva:
– Mano aplinkoje labai geri žmonės. Vakarais dirbu su choristų balsais, o atvykęs vadovas Rimvydas Mitkus juos sujungia į visumą. Ir aš pati stoju į chorą. Labai laukiam naujų choristų, ypač vyrų. Dainuojantys vyrai – nykstanti rūšis. Į mūsų chorą gali atvažiuoti iš viso rajono, gali nemokėti muzikinio rašto. Pusę choristų jo nepažįsta. Su choru turim progų pakeliauti ir po Lietuvą, ir po Europą. Štai nelabai seniai grįžom iš Paryžiaus…
Maždaug prieš šešerius metus tuomet pavaduotoja Inga Černiauskienė pakvietė Gintarę į „Liepaitės“ lopšelį-darželį:
– Iki tol su tokiais mažais vaikais nebuvau dirbusi, aš jų net bijojau.
O vaikai žiūri didelėm akim ir iš naujosios mokytojos laukia stebuklo. Ir Gintarė jį sukūrė, atrado savyje vaiką, atskleidė, kad muzika slypi visur:
– Muzika – ir lapų čežėjimas, ir lašų kapsėjimas, grojame viskuo – kibirais, bliūdais, akmenukais, celofaniniais maišeliais, popieriaus lapais… Darželyje yra lauko muzikos instrumentų aikštelė. Mes labai mėgstam vaikščioti, būti lauke. Ir groti. Visur ieškoti muzikos.
Visiems taip patiko žaisti muziką, kad pamatę ir kiti užsimanė. Tada ir atsirado Pasvalio kultūros centre darželinio amžiaus vaikų muzikos studija „Tratatam“.
– Laukiam visų ketvirtadieniais 17.20 val., – kviečia Gintarė.
Apskritai ji daug dirba nuo ryto iki vėloko vakaro, o geriausias poilsis – numigti pogulio…
