Apsilankę „Metų“ parodos atidaryme Pasvalio krašto muziejuje, netikėtai susitikome su jauna kraštiete Dovile Rugiene (Sakalauskaite). Mugėje galima rasti jos šeimos keramikos dirbinių – molinių vazų ir jaukių kalėdinių dekoracijų. Pradėjusios šnekučiuotis, prisiminėme gimnazijos laikus, pasidžiaugėme, kokiais keliais pasukome… Ir sutarėme, kad bus įdomu pasikalbėti daugiau – jau interviu formatu.
Iš Kriklinių
Dovilė iki pirmos klasės augo pas močiutę Kriklinių kaime, Žaliosios girios prieigose. Matyt, ta ramybė, miško taika – ir iš ten… Kalbantis su šia jauna moterim, greit pajunti – jos varomoji jėga yra meilė. Vyrui Justinui, sūneliui Bernardui ir kiekvienai sutiktai būtybei.
Paskui su mama Vilma gyveno jau Pasvalyje, čia ir mokėsi. Močiutė Janina Bražiūnienė anapilin iškeliavo per pirmąją pandemiją.
Papasakojo apie savo šeimą – patėvį Petrą, gimnazistę seserį Miglę. Pasirodo, visi ką nors kuria. Pagiria, jog Miglė, kaip ir jos tėtis, gražiai piešia. O užaugo apsupta močiutės ir mamos rankdarbių – mezginių, siuvinių, nėrinių… Įprato, jog mieliausia – tai, kas nuoširdžiai sukurta rankomis. „Visada apsiūtos, apmegztos – kaip senais laikais“, – šypsosi mergina. Nors tai ėmė vertinti tik praėjus maištingai paauglystei. Tuomet atėjo ir noras visa tai išsaugoti. Tik megzti nei siūti pačiai nepatiko… Savąjį talentą ir kūrybinį geną aptiko minkydama molį. Bet iki to dar laukė nemažai gyvenimo.
Gyvenimo ženklai
Mokykloje Dovilę žinojau kaip kietą sportininkę – ilgus metus žaidė rankinį. 2017 metais, atėjus dvyliktai klasei, svarstė stoti į policijos akademiją. Tačiau nebuvo tuo tikra ir nusprendė metus laiko skirti saviieškai. Tik nenorėjo to daryti tuščiai. Tad vasarą užsidirbo prekiaudama „Agyje“ ir rudenį tapo Lietuvos kariuomenės savanore. Nebuvo viena mergina – vien iš jos laidos tą patį kelią rinkosi ir Gabija Tuomaitė, Jūratė Rupinskaitė.
– Stojau į kariuomenę nei žinodama, kodėl ten einu, nei ko noriu. Galvojau – tuos metus gerai praleisiu laiką (šypsosi). Buvo sunku, bet iš tikrųjų labai patiko. Ten jaučiausi gerai. Atsimenu vieną akimirką. Pati pirma rikiuotė. Stoviu kerzuose. Mus išrikiavo. Net nesuprantam, ką daryti, palaida bala (juokiasi). Susineriu rankas už nugaros, kaip priklauso. Pasižiūriu į tuos savo kerzus, o grindys – senos, rudai nudažytos. Ir – déjà vu jausmas – aš jau čia stovėjau, jau čia buvau. Ir taip gerai pasijutau. Savo vietoj! – apie svarbius gyvenimo ženklus pasakoja Dovilė. Per tuos devynis mėnesius sustiprėjo, daug patyrė ir išmoko.
– Niekur kitur taip nepajusi tikro žiemos nakties šalčio. Prisimenu vienas pratybas. Naktis, apie minus devyniolika laipsnių. Einame miško keliu – atsimenu kaip paveikslą. Visi su sunkiom kuprinėm, dideliais ginklais, pavargę. Girdisi, kaip iškvepia šiltą orą. Sniegas girgžda. Mėnulis – didelis kaip blynas prieš pat akis. Atrodo, einam tiesiai į jį. Ne karybos mokymai, bet kažkoks gyvenimo lyrinis nukrypimas (juokiasi). Jauti, kaip tas šaltis skverbiasi į prakaituotus rūbus. Atkentėti šaltį, miego trūkumą – sunku. Bet lauki saulės, ryto – kad nors biški sušildytų. Taip lauki… Ir tada supranti, kaip dainiai apdainuodavo – ką reiškia saulė, – gyvai pasakoja Dovilė. Kariuomenė moko disciplinos, gyventi nepatogiai, ištverti sunkumus. Skambės banaliai, bet tada išties išmoksti vertinti tai, kas svarbu. Ar dažnas mūsų gali tuo pasigirti, karksodamas ant minkštos sofos?
„O juokingiausia… Ėjau ten ne bernų ieškoti, ne jaunikio. Bet suradau savo dabartinį vyrą (juokiasi). Juokiamės, kad mus ten Dievas suvedė. Justinas užsirašė į kariuomenę paskutinę minutę, per atsitiktinumą pakliuvo į mūsų kuopą. Kažkas vedė tiesiai prie altoriaus (juokiasi)“, – pripažįsta Dovilė. Juk ženklai visada kur nors veda…
„Rasiu save, padėdama kitiems“
Po tarnybos gyvenimo kelionę tęsė jau dviese – su Justinu, kilusiu iš Šakių. Jis stojo į informatiką, o Dovilė pasirinko slaugos studijas Vilniaus kolegijoje: „Gimnazijoje pats įdomiausias dalykas, kurio tik galima mokyti, man buvo biologija. Esu dėkinga mokytojui Egidijui Petruliui – jis mane čia ir atvedė. Na, ir tas moteriškas pasaulis – tikiu, jog moteris gali padėti, išgelbėti. Tikėjau, jog rasiu save, padėdama kitiems. Studijos buvo labai įdomios, praktikos metu „praėjau“ daug Vilniaus ligoninių, pamačiau ir gimdymų, ir mirčių. Visas gyvenimo spalvas“, – užsimena pašnekovė. O kaip tai paveikė?
– Kai pirmą kartą pamačiau Cezario pjūvį, supratau, kad gimdyti bus baisiai sunku ir to labai bijojau. Kai pamačiau pirmą mirtį – pasidarė bloga. Bet paskui normaliai… Kai gimsta vaikutis – supranti, kaip tai nuostabu. Kai miršta senyvas žmogus – kad tai natūralu, svarbu tik kaip galima gražiau, pagarbiau jį išlydėti. Nereikia bėgti nuo mirties. Reikia ją priimti… Pradėjau vertinti gyvenimą ir sveikatą. Turi rankas, kojas – gali kalnus nuversti, – paprastai sako slaugė.
Po studijų dirbo Vilniaus lietuvių namuose – su vaikais, kurie iš svetur grįžta gyventi į Lietuvą. Dažnai tai – tremtinių anūkai ar kitokį ryšį su Lietuva turintys vaikai.
„Nebijokit turėti vaikų!“
Po penkerių metų draugystės Dovilė ir Justinas tapo Rugiais. Apsigyveno Vilniaus rajone, bute Masionių viensėdyje. Nors Vilniaus ūžesys – šalia, šeima gyvena prie miško (visai kaip Krikliniuose), ežero, tarp žvirbliukų ir stirnų…
Planavo metus pasidžiaugti ir vaikų dar neplanuoti, bet juk žinote tą posakį apie Dievo juoką… Į „Metų“ parodą pora atvyko jau su penkių mėnesių berniuku – Bernardu. Pasikalbėjome apie šeimą. Ką Dovilei reiškia būti jauna mama, atrodo, nuolat kūlvirsčiais lekiančiame ir namų ramybės nepripažįstančiame pasaulyje?
– Daug su vyru diskutavome – kokios yra mūsų šeimos vertybės? Ar mes einame karjeros keliu, ar šeimos, ar mums reikia pinigų, ar laiko kartu? Buvo sunku išsigryninti. Bet kai sužinojome, jog laukiamės – viskas pasidarė aišku. Džiaugiamės, kad esame jauni tėvai – abiem dvidešimt penkeri (bet mūsų tėvų laikais tai – pats tas). Jauniems ir naktį keltis lengviau, ir pats esi aktyvesnis (šypsosi). Ir gyvenimą kuri jau kartu, jau trise. Atrodė – neturim namo, šuns, medis nepasodintas… Bet viskas taip natūraliai klostosi. Nebesureikšminame to, kas ne taip svarbu. Daug kam atrodo, jog vaikas – didelė problema. Bet iš tikrųjų jis yra tokia laimė ir… tokia laisvė. Kai turi vaiką, renkiesi daryti, veikti. Ir sukuri daug gražių dalykų. Kažkoks kosmosas. Nebijokit turėti vaikų! – šypsosi ir drąsina jauna mama. O ir brendusią keramikos svajonę įgyvendino tik gimus Bernardui.
Šeimos keramika
Atitarnavę kariuomenėje, abu pradėjo lankyti keramikos kursus Vilniaus Bernardinų bažnyčioje: „Tai traukė, nes iš gabalėlio gali padaryti kokią tik nori formą. Kai suneri rankas į molį, dingsta dvi valandos, galva tuščia. Apie nieką negalvoji. Tai tikra meditacija. Užsimiršta pykčiai ir aplanko meilė. O dabar man, jau kaip mamai, tai padeda savęs „nepamesti“. Nes su vaiku esi mašina ir transporteris (šypsosi). Minkydama molį, galiu išieškoti save – kas man patinka. Man tai veikla, kurioje galiu pabūti ne mama, tik moteris“, – patirtimi dalijasi pašnekovė. Kol Dovilė rankose šildo molį, Justinas su Bernardu brazdina gitara ir skambina pianinu – matyt, ir mažasis užaugęs ką nors kurs…
„Paauglystėje labai užspaudžiau save – kad aš negaliu, esu netinkama kūrybai, nemoku, nesu verta. Bet juk vienąkart prisėdus, nebus šedevro. Pirma reikėjo save „paleisti“ ir leisti sau klysti, kas nepatiko – išmesti, daryti iš naujo. Sesė piešia, mama gabi, vyras muzikuoja… Gal ir aš galiu? O įdėjus darbo ir savęs neteisiant, gimsta labai gražūs dalykai“, – džiaugiasi Dovilė.
Instagrame galima rasti šeimos paskyrą „Ceramic Rye“ (liet. Keraminiai Rugiai, arba Rugių keramika). Dovilė kuria vazų formas iš molio, Justinas – glazūruoja ir dekoruoja, piešia. Bernardinų bažnyčios ūkvedys, ir pats keramikas, už auką leidžia darbus išdegti krosnyje. Mintyse – ir šeimos keramikos verslas. „Metų“ paroda jiems – debiutinė, o vasario mėnesį laukia mugė „Stilius ir skonis“ Panevėžyje.
„Atrodo, gyveni paprastą gyvenimą. Kaip paprasta moteris – ištekėjai, pagimdei vaiką ir gyveni. Bet iš nieko gali sukurti tokį gražų gyvenimą“, – šypsosi iš Kriklinių kilusi Dovilė.
