Jei gegužės vakarais vaikštinėsite Tetirvinų gatvėmis ir atidžiai įsiklausysite – širdį pasieks senoviškas, nuoširdus šio krašto žmonių giedojimas. Kiekvieną paskutinio pavasario mėnesio vakarą (išskyrus sekmadienį), aštuntą valandą, čia dar vyksta mojava, arba gegužinės pamaldos. Tai sena, Lietuvoje XIX a. vidurį siekianti liaudies pamaldumo praktika. Maldininkai renkasi medicinos punkto pastate, kur pastatė laikiną altorėlį, papuošė kvapniomis pavasarinėmis gėlėmis. Kasvakar uždega žvakes ir susėdę rateliu meldžiasi, gieda giesmes Marijai. Kiekvienas turi savo priežasčių čia ateiti… Bet visi supranta, jog tradicija nyksta.
Mojavą Tetirvinuose atgaivino prieš dvidešimt metų įsikūrusi krašto bendruomenė. Žmones buria devyniasdešimt trečiuosius metus skaičiuojanti Veronika Vasiliauskienė – gerai žinoma senųjų amatų puoselėtoja, energija ir sąmoju išties nenusileidžianti jaunimui. Šiandien Pasvalio rajone tai turbūt vienintelė vieta, kur bendruomeniškai palaikoma ši tradicija, carmečiu saugojusi nuo nutautėjimo, sovietmečiu – nuo ateistinio muštro. Šiandien gegužinės pamaldos – gyvosios kultūrinės atminties paveldas, mokantis antlaikiškų vertybių – tikėjimo, ramybės ir atsidavimo.
Gegužinės pamaldos – žmonių artumas ir pavasario džiaugmas
Mojavos tradicijos pradžia Lietuvoje siejama su žymiais kunigais ir lietuvybės puoselėtojais Motiejumi Valančiumi, Antanu Baranausku. O šios praktikos ištakos – dar senovės Romoje, kai senojo tikėjimo išpažinėjai pavasarį garbino Florą, žydinčios pavasario augalijos deivę. Krikščionys šventę pakeitė, bundančios gamtos laiką paskyrę Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Gegužinės pamaldos daugelio atmintyje neatsiejamos nuo svaigaus alyvų kvapo ir tarpusavio artumo…
Gegužinė dažnam asocijuojasi ir su šokiais, linksmu pasibuvimu. Ypatinga lietuviška tradicija – po pamaldų dar dainuoti, šokti, linksmintis. Veronika Vasiliauskienė prisimena – kai buvo jauna, po mojavos ir pas kaimo žmones pasikieminėdavo, bendraudavo. Gaila, šiandien įprasta net trumpą susitikimą dar prieš savaitę įrašyti į kalendorių…
Į gegužines pamaldas anksčiau gausiai rinkdavosi ir vyresnieji, ir vaikai, moterys ir vyrai. Šiandien atvyksta nuo kelių iki keliolikos žmonių iš Tetirvinų, Puodžių. Daugiausia vietinės moterys. Tiesa, sykį kelios merginos buvo dviračiais atmynusios iš Pasvalio. Yra aplankęs ir vyskupas, atvažiuoja kunigas. Nepraleidžia nė vienos gegužės dienos, o sekmadieniais susitinka Skrebotiškio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje. Bus ir mojavos pabaigtuvės, su muzika bei šokiais.
Nors tradicija nyksta, tetirvinietėms ji dar gyva
Visi maldininkai atsimena, kad į mojavą rinkdavosi jų tėvai, seneliai.
– Ir mamą norisi palaikyti, padėti. Ir jau nuo vaikystės man įprastas dalykas. Mano mama mėgdavo, vaikystėje Girsūduose mojava būdavo senovinėje Kubilių sodyboje. Amžinatilsį Kubilienė organizuodavo, susirinkdavom iš visur, viso krašto. Vakarais, po dienos darbų. Būdavo altoriukas, balta staltiesė, gėlių…
Tik dabar jau visi išmirę, nebėra kam organizuoti. Jau apie dešimt metų nebebūna gegužinių pamaldų. O mama paskui atvažiuodavo į Tetirvinus, čia gyveno sesuo, kartais ir savaitę, ir kitą pasibūdavo, – šiltai prisimena.
Gaila, buvusios kontoros pastatas, kur renkasi maldininkai, – labai apleistas. Nors vienoje pusėje dar yra medicinos punktas, kitoje – išdaužyti langai, netvarkoma. O ir pamaldų patalpoje – šalta, nėra elektros. Bet nedejuoja, nes svarbiausia – kartu pasimelsti. Be to, žmonės geranoriški, nori susiburti, daug kalbinti nereikia.
Mojavos siela – Veronika Vasiliauskienė
Pamaldų organizatorė Veronika – žinoma šeimininkė, siuvėja, audėja. Ilgus metus dirbo kultūros namuose valytoja, o jei trūkdavo aktorės – su malonumu eidavo į sceną. Daugiau nei penkiasdešimt metų giedojo Skrebotiškio bažnyčios chore. Nors baigė vos keturis skyrius Vytartų mokykloje, ir dabar pasakytų keliolika eilėraščių. Visą gyvenimą ją lydėjo ir malda, giesmė. Liko gražus prisiminimas apie pamaldų tėčio švelnumą: „Tetė jau taisosi į bažnyčią, ir kepurę švarią užsidėjo. Ar tai knygelės, ar kokio rožantėlio dar pasidairė. Atėjo prie durų, kepurę nusiėmė: „Atsiprašau mamos, gal įžeidžiau, gal užgavau… Vaikai, ir jūsų, gal nuskriaudžiau ar subariau“. Taip išeidamas į bažnyčią jis atsiprašydavo…“
Veronika ir jos draugės supranta, jog yra paskutinės gyvosios gegužinių pamaldų tradicijos saugotojos. „Aš ir mislyju… gal nebepaeisiu? Jau devyniasdešimt dveji. Bet mano kojos tikrai geros, lazdelės nereikia“, – šypsosi močiutė.
Džiaugiasi ir, kad dažnai aplanko anūkas – Tetirvinuose augęs šiandien žymus komikas Mantas Katleris. Su juo puikiai sutaria, susiskambina. O jo pasirodymų gerbėjai – ir močiutė, ir kaimo žmonės. Pašnekėjus su Veronika, pasidaro aišku, iš ko paveldėjo gerą humoro jausmą ir energiją.
Prašnekus apie stulbinančią Veronikos sveikatą, moteris užsimena: „Mane pavedė Marijos globai…“
– Buvo močiutė, vaikelius mokiusi poterėlių. Man buvo dvidešimt dveji, o jai devyniasdešimt. Jau buvau pagimdžiusi dukrytę, mane vadino motina. Kai močiutė merdėjo, susirinko kaimo moterytės. Kaimynka pakvietė mane – babytė labai laukia, kad ateitų motina. Kai nuėjau, tuoj peržegnojo ir pasakė: „Pavedu Marijos globai.“ Tos moterys paskui sakė – nuo ryto sėdėjusios, bet tik mane vieną močiutė taip palaimino… Buvau jauna, bet ir ligoninėje teko gydytis, ir ligą įtarė. Bet daktarai dar patarė gimdyti. Ir iš viso penki vaikeliai… Gydytojai sakė: „Tu tikriausiai nemoki dejuoti!“ Jokio skausmo nebuvo. O valsą ir dabar galiu sušokti… – Veronika smagiai užbaigia pasakojimą ir čia pat apsuka kelis ratus.
