Koks bus siauruko likimas?

Daugelis žino ar bent yra girdėję, kad nuo Panevėžio iki Biržų pro Pasvalį ir Joniškėlį driekiasi istorinio siaurojo geležinkelio, arba siauruko, bėgiai. Gal kadaise net juo važiavo. Tik kada paskutinįsyk jį matė? Dorai šį kultūros paveldo objektą apžiūrėti nelengva – nors oficialiai yra saugomas valstybės, didžioji dalis užžėlusi krūmynais, neprieinama, o ir bėgiai kai kur išdraskyti. Tik kelios atkarpos mūsų rajone saugomos vietos entuziastų – siauruko atminimu rūpinasi Pajiešmenių, Kraštų žmonės. Dėka jų vis dar galime prisiliesti prie savo tėvų, senelių praeities. Akivaizdu – kol siaurojo geležinkelio dar nepasiglemžė žemė, laikas ir vagys, reikia ką nors daryti. Lankymui pritaikytas siaurukas, be abejonės, taptų traukos objektu ir atskleistų naujas Pasvalio krašto spalvas. Apie tai su Savivaldybės atstovais kalbėjosi ir svečiai iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos. Prisiminta sena idėja siauruką naujai įveiklinti – vietoje bėgių įrengti dviračių takus. Susisiekę telefonu, pasikalbėjome su šios srities specialistais bei entuziastais – kokio sprendimo reikia, kad siaurukas neišnyktų iš atminties?

Prasidėjo svarstymų ir planavimo etapas 

Dabartinę situaciją apibendrino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio– Utenos teritorinio skyriaus vedėjas Arūnas Giraitis: „Susitikime bendrai aptarėme strategines kryptis, link kurių būtų galima dirbti. Mintis apie dviračių taką Pasvalyje vystyta jau nuo 2003 metų, ją išsakė ir mūsų skyriaus direktorius tarpusavio pasikalbėjimuose. Gal ją galima atgaivinti? Galima rašyti projektus. Patys jau esame sudarę darbo grupę, nors dirbti dar nepradėjome. Kol kas – tik minčių lietus apie tai, kaip siaurąjį geležinkelį panaudoti, pritaikyti. Tai nacionalinės reikšmės objektas, reikia imtis veiksmų.“ 

Visgi jo paties nuomone, dviračių takas nėra ta forma, į kurią turėtume transformuoti siauruką: „Reikėtų panaudoti vieną jo dalį – išardyti bėgius ir siaurasis geležinkelis būtų, galima sakyti, sunaikintas. Jis taptų kitu objektu.“ Tai, anot jo, veikiau – atsarginis variantas, jei neatsiras kitų siūlymų: 

– Yra net trijų muziejų pavyzdžiai Latvijoje, iš kurių galima semtis patirties. Be to, nereikėjo apskritai atjungti siauruko nuo „Lietuvos geležinkelių“, 1999 m. rašiau ministrui raštus, kad to nedarytų. Galbūt, kai sustiprėjo geležinkeliai, jie vėl siauruką perimtų? Ar įkurti kitą įstaigą? Apie tai darbo grupėje ir svarstome – kuria linkme eiti. 

Kyla klausimas ir kiek šiandien tai atrodo realu? A. Giraitis teigia: „Realybe planai virsta visada, jei juos įgyvendini nuosekliai ir užtikrintai. Problema, kurią reikia spręsti – bankrutuoja siaurąjį geležinkelį valdantis privatus asmuo.“ Kol kas pažadėti nieko negalima, tačiau per kelis mėnesius norima parengti veiksmų planą, numatyti veiklos kryptį: „Manau, reikia tiesiog daryti ir kalbėtis su bendruomenėmis, įtraukti Biržų, Panevėžio savivaldybes. Pasinaudoti ir 2005 metais Panevėžio miesto savivaldybės atlikta siauruko plėtros galimybių studija arba atlikti naują, naudotis užsienio patirtimi. Galima keisti ne visą siauruką, bet dalį jo. Tik tai labai sunkus klausimas – įtakos turi ir karas, recesija“, – atkreipė dėmesį A. Giraitis ir linkėjo užsidegimo, nes siauruko likimas didele dalimi priklauso ir nuo bendruomenių idėjų, entuziazmo bei įsitraukimo.

Jau ne viena šalis geležinkelį pavertė takais kitokiam judėjimui 

Idėją įrengti dviračių taką vietoj siaurojo geležinkelio bėgių palaikytų kraštietis dviračių aistruolis, keliautojas Gintautas Sakalauskas: 

– Ta idėja būtų labai gyvybinga, jei turėtų materialinį pagrindimą, nes tai kainuotų tikrai daug. Manau, kad infrastruktūros sukūrimas yra pirmas žingsnis, norint vystyti turizmą. Ne atvirkščiai – ne turistas pirma eina per brūzgynus. Infrastruktūrą reikia kurti ne tada, kai atsiranda pirmas šimtas turistų, bet visų pirmiausia – kad tikrai važiuotų žmonės ir iš Lietuvos, ir iš užsienio. 

Nei vienas dviračių takas niekam nepamaišė – nei vietiniams važinėti, nei turistams. Apie Pasvalį takų, kur galima šauniai važiuoti dviračiu, yra, taip pat ir dėmesio jiems.

Gintautas kasmet suburia daugiau nei dvidešimties bendraminčių grupę dviračiais kartu keliauti po Lietuvą, yra išmaišęs ir užsienį, tad turi gerosios patirties pavyzdžių: 

– Geležinkelių, sėkmingai paverstų dviračių takais ir ne tik (taip pat žygiavimo, vaikščiojimo), yra ne vienoje šalyje. Pavyzdžiui, Čekijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Norvegijoje. Žinoma, nepakanka dangos – reikia ir vietų palapinėms, įkrovimo stotelių. 

Bendruomenės – už ruožo Pasvalys–Biržai išsaugojimą 

Dviračių tako idėjai visiškai nepritaria ir bergždžiomis pastangomis ją vadina Raubonių vandens malūno-karšyklos-verpyklos direktorius, paveldo puoselėtojas Vaidotas Gikys, jis išsakė ir vietos bendruomenių požiūrį: 

– Aš šios idėjos nepalaikau, nes siaurasis geležinkelis yra mūsų nacionalinė vertybė. Paversti jį dviračių taku – tai negerbti savo praeities. Jis yra saugomas kultūros paveldo obektas, o aš, jūs žinote, myliu kultūrą. Tai neįmanoma ir pagal reglamentus. Reikėtų naikinti apsaugos statusą. O siauruko atminimas apima ir visus žmones, gyvenusius prie siaurojo geležinkelio nuo 1922 metų, kai nepriklausomos Lietuvos ministras atidarė šį ruožą (Biržai– Pasvalys atkarpa yra unikali, statyta Lietuvos, o ne vokiečių ar rusų). Tai nepriklausomos Lietuvos paminklas. Siaurąjį geležinkelį reikia paversti siauruoju geležinkeliu – jį atstatyti. Jis būtų unikalus, kitoks nei Anykščių–Panevėžio, su sava istorija ir pritaikymo galimybėmis. Tai būtų superinis turistinis maršrutas. 

Siaurukas dar gyvas. Tiems, kurie vežė burokus, anglis, kurie šalia gyveno ir kuriems jis buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis ir transporto priemonė, byra ašaros. Bet to jau neturi jaunoji karta. Tik prisimenantys gali jiems papasakoti ir išjudinti pokyčiams. 

Su istoriku iš Vilniaus universiteto Salvijumi Kulevičiumi rengėme galimybių studiją, idėjos neišblėsusios. Šalia gyvenančios tiek Pasvalio, tiek Biržų krašto bendruomenės prisidėtų savanoriškais darbais, iniciatyvomis. Čia tik reikia kitokio valstybės požiūrio, be to – sutvarkyti teisiškai, nes privačių asmenų rankose siaurukas nyksta, želia. Negana tik saugoti siauruką, kad nieko negalėtume su juo daryti. 

Na, o aš dešimt metų su visuomene ir mokyklomis priešakyje savanoriškais pagrindais tvarkiau, kasmet investuodavau, pjovėme žolę, kirtome krūmus. Nes tik taip siaurasis geležinkelis ir jo bėgiai lieka savo vietose. Pats geriausias saugotojas yra kaimo bendruomenės. Kraštų bendruomenės pirmininką Saulių Šivicką uždegiau ta pačia idėja – jie tvarko privatiems asmenims priklausančią stotį. Mano nuomone, reikėtų padaryti tą patį, ką padarė Diana Varnaitė su Joniškėlio pradžios mokyklos pastatu – nacionalizuoti ir vyriausybei pagaliau prisiimti atsakomybę už savo kultūros paveldą. 

O dviračių takas ten ir nereikalingas – jį galima išvystyti greta siaurojo geležinkelio, tai būtų viena iš atrakcijų. Pavažiavę kelis kilometrus siauruku, dviratininkai patektų į kitus turistinius objektus. Nereikia kurti nieko naujo, reikia saugoti istoriją. 

Aš nesu iliuzionistas ir netikiu, kad septyniasdešimt devynis kilometrus bėgių vėl paversime veikiančiu geležinkeliu. Bet tikiu, kad Pasvalys–Biržai gali turėti savo ruožą, kuris tesitęsia dvidešimt kilometrų. Jei tik šios savivaldos susivienytų, ko prašėme padaryti prieš keletą metų, ir keistųsi valstybės požiūris. Tik niekada niekas nesikeičia, jei patys nieko nedarome. 

Atkurti – jau neįmanoma? 

Pasvalio rajono meras Gintautas Gegužinskas pripažįsta, kad siauruko panaudos klausimas kol kas – labai neaiškus: 

– Kultūros paveldo departamento atstovams siauruko panaudojimas įdomus, bet aš tik vieno nesupratau – daugiau galvojama apie išsaugojimą, o ne kokį nors praktinį pritaikymą. Nes realybė yra tokia – siauruką reikėtų jau ne atstatyti, bet statyti iš naujo. 

Kalbant apie perspektyvas – ar ne už vieną eurą jį pardavė viešajai įstaigai „Siaurojo geležinkelio klubas“? Kai tuo tarpu kitose valstybėse, tarkime Latvijoje, platusis geležinkelis yra pelningas. Galbūt siaurojo geležinkelio dalį irgi galima pritaikyti. Bet, duok Dieve, kad Lietuvoje išliktų nors ruožas Panevėžys–Rubikiai. 

Teisinė situacija – labai sudėtinga. Logiškai žiūrint, kultūros paveldo objekto savininkai turėtų būti baudžiami už nepriežiūrą. O čia – nieko nedaroma, kol visai apaugs. 

Aš manyčiau, kad dviračių takas – vienintelis sprendimas. Šiaip ar taip, atstatyti neįmanoma. Dalis bėgių dingę, bet net ne tai didžiausia problema. Nenaudojami mediniai bėgiai per laiką supūva, o siauruku čia praktiškai nevažinėjama nuo 1996 metų. Statyti naują? Bet ar Pasvalio vietos labai vaizdingos? Pagal Mūšą nuo Gustonių – taip, o link Biržų? Gal geriau, kad būtų pilių kelias iki Joniškėlio, iki Biržų, gal pasiektų ir Pakruojį. 

Šiandien nėra vienos nuomonės. Bet iš principo turi apsispręsti valstybė, suteikusi siaurukui kultūros paveldo statusą ir jį prižiūrinti. Kai stotys išparduotos (Joniškėlio, Pasvalio ir kt.) – valstybei tai mažiausiai rūpėjo. Neliko ir patalpų, kuriose būtų galima įrengti muziejų. Stotelės turi priklausyti šeimininkams, kurie geležinkelį saugo. 

Kai klausiama, kaip pasiruošusi prisidėti Savivaldybė, iš karto kyla mintis – kokį skaičių su nuliais galime pasiūlyti? O šis klausimas labai sudėtingas. Jei geležinkelį rinktųsi atstatyti, svarbūs ir saugumo reikalavimai, visko – daug. Regiono savivaldybės gali bendradarbiauti, saugoti dalį ruožo. Kitose dalyse gali būti vykdoma kita veikla. Kokia, kol kas neįsivaizduoju. Pirmiausia tarpusavyje turi išsiaiškinti savininkai ir valstybė, „uždėjusi“ siaurukui paveldo statusą.

Kompromisą rasti reikės 

Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vyriausiasis specialistas Gražvydas Balčiūnaitis išsakė tarpinį variantą: 

– Problema ta, kad siaurukas įrašytas į kultūros vertybių registrą, jam suteikta aukšto lygio apsauga. Norint tiesti dviračių taką, bėgius reikia nuardyti. Kultūros ministerija anksčiau nesutiko išbraukti siauruko iš registro, tad planas sustojo. Tačiau pylimas, pagrindas, yra gan neblogas, reikėtų tik sustiprinti ir palyginti bei nutiesti asfaltą. Jei ministerija sutiktų saugoti tik kai kurias atkarpas, darbas galėtų prasidėti. Bet „nuimti“ teisinę apsaugą, kitaip nei ją „uždėti“, yra labai sunku. 

Iš paveldo pusės, nemanau, kad jį reikėtų naikinti. Bet galime palikti saugomas atskiras atkarpas ir parodyti ateičiai kaip siaurukas atrodė: pylimą, tiltus, bėgius… O dalį atkarpų galima panaudoti kitiems tikslams – pėsčiųjų, dviračių takams. Viso ruožo nuo Panevėžio iki Biržų per Joniškėlį nėra prasmės saugoti, turizmo atžvilgiu nėra patrauklu jį visą atkurti (kas nori – vyksta į edukacijas ruože Anykščiai–Rubikiai). Daug ir išardytų, išvogtų atkarpų. Be to, turistams nėra patrauklu važiuoti miškais ir krūmynais. 

Pašalinus paveldo statusą, siauruko atkurti nebebūtų šansų. Dabar vis dar lieka galimybė, jei pritrauktume investuotojų. Bet tai labai optimistiška, tikimybė maža. Būtų praradimas, jei jo visai neliktų. Tačiau ir dabar, kai siaurukas saugomas, jo niekas nemato. 

Be to, savininkas turi problemų su teisėsauga. Kol siaurukas neturi šeimininko, su kuriuo galima kalbėtis, niekas neišsispręs. Turi būti aiški nuosavybės teisė, dabar Savivaldybė negali nieko daryti. Ir ar privatūs investuotojai skirs tuos milijonus? Tai ilgas kelias. 

Abejoju, ar valstybė norėtų pasiimti jį atgal, atsikračiusi už kelis eurus, nes reikia prižiūrėti, rūpintis. Atsirado, kas turėjo didelių lūkesčių ir nupirko, bet planai žlugo, – apie visus variantus svarsto pašnekovas. 

Jei teisinės kliūtys būtų pašalintos, kaip siauruko įveiklinimas keistų Pasvalio krašto turizmą?