Kai pirmą kartą išvydau Norvegijoje gyvenančio pasvaliečio Aldo Vaitaičio nuotraukas, jos mane patraukė savo šiluma. Didinga, bet kartu ir atšiauri Skandinavijos gamta kiekviename kadre pulsavo jaukumu, meile ir net trapumu.
Penkių vaikų šeimoje augęs, trisdešimt vienerių metų statybų inžinierius nuėjo ilgą kelią, kol išmoko užfiksuoti tobulą gamtos grožį.
Ir kaip dažniausiai tokiose istorijose būna, beieškodamas kvapą gniaužiančių vaizdų, surado… save.
Aldas tikina fotografuojąs gamtą, norėdamas suteikti galimybę tiems, kurie galbūt niekada nesiryš kelionei, išvysti gražių, žmonių retai lankomų vietų.
Svajoja, kad fotografija kada nors taps ne tik hobis, bet ir pragyvenimo šaltiniu. O jei to nepavyks pasiekti:
– Bet kokia kelionė mus moko optimizmo ir pozityvumo. Jei nepavyks, žinosiu, kad pabandžiau, ir ieškosiu naujo, dar neišbandyto ir nežinia kur nuvesiančio kelio.
Nuo bičių iki… tarantulų
Aldas gimė Biržuose, tačiau vaikystę ir jaunystę praleido Pasvalyje. Vaikinas prisipažįsta nuo mažų dienų jautęs trauką gamtai.
– Pasvalyje gyvenome netoli upės, tad su jaunesniu broliu Liudu dienų dienas praleisdavome tyrinėdami aplinką. Mama tik visiškai neseniai sužinojo, kad, užuot žaidę kieme, klajodavome po apylinkes.
O jei tekdavo sėdėti namuose – žiūrėdavo dokumentinius filmus apie gyvąją gamtą.
– Man nepaprastai patiko priešistoriniai gyvūnai. Tad, kai jau pradėjau gyventi savarankiškai, kai atsirado tam tikros finansinės galimybės, nusipirkau… driežą – leopardinį gekoną. Jie juk dinozaurų palikuonys… Leopardinis gekonas įdomus tuo, kad jei žvelgi į jo snukį iš viršaus, atrodo, kad jis piktas. O jei žiūri iš apačios, driežas tarsi šypsosi. Šis gyvūnas tinka visiems pradedantiesiems driežų augintojams. Geromis sąlygomis leopardiniai gekonai išgyvena iki 20 metų.
Dėdės Gintauto Gumbelevičiaus paskatintas, Aldas kelerius metus laikė bites. Buvo išsiplėtęs net iki dvylikos šeimų.
– Jos mane ypač suartino su gamta. Nors dabar nebeturiu galimybės jų prižiūrėti (mano bičių ūkį perėmė mama), niekam neleidžiu blogai kalbėti apie bites.
Pievose dūzgiančios bitės niekis, palyginus su dar vienais vaikino augintiniais – tarantulais. Daugeliui (šių eilučių autoriui taip pat) vien nuo šių žodžių kraujas ima stingti gyslose. O štai Aldas Vaitaitis tik šypsosi:
– Tai labai meilūs pūkuoti padarėliai… Iš tiesų yra tokių, kurių įkandimas gali nužudyti žmogų. Tačiau pradedantiesiems augintojams siūlomos tokios tarantulų veislės, kurių įkandimas prilygsta nebent bitės ar vapsvos įgėlimui. Bėdų gali būti tik tada, jei esi alergiškas. Žiemą jie ėda juodvabalių lervas – zoofobusus, o vasarą maitindavau pievoje pagautais žiogais. Labai smagu stebėti, kaip tarantulai tyko, sėlina ir žaibiškai sumedžioja savo grobį.
Australija
Baigęs mokyklą Aldas maždaug dešimt metų gyveno ir statybose staliumi-dailide dirbo Vilniuje. Per tą laiką Panevėžio kolegijoje neakivaizdžiai baigė statybų inžinerijos studijas.
– Kažkuriuo momentu suvokiau, kad privalau ką nors keisti. Darbas statybose patiko, tačiau ateis laikas, kai jo „nebepatempsiu“. Gal keisti darbą, gal įgyti naują profesiją, pakeliauti? Tos dvejonės mane atvedė į Australiją…
Tolimajame krašte vyras planavo studijuoti statybą. Tačiau tos pačios abejonės dėl pasirinkimo, ką veikti gyvenime, neleido peržengti naujos mokymo įstaigos slenksčio.
– Nusprendžiau tiesiog pasidžiaugti. Australijoje praleidau mėnesį ir beveik visą tą laiką keliavau. Pėstute, paspirtuku, autobusais, traukiniais. Mane sužavėjo tenykštė gamta, architektūra, kultūrų įvairovė. Tačiau didžiausią įspūdį paliko žmonės. Jų mandagumas, paslaugumas, palaikymas visose gyvenimo situacijose. Australijoje vis stipriau ėmė kirbėti mintis, jog noriu keliauti.
Lemtingas šuolis
„Paragavus“ pasaulio, ne taip lengva grįžti namo, tad nieko nuostabaus, kad kita Aldo stotelė – Olandija. Ten dirbo mėsos fabrike, o savaitgaliais tyrinėjo apylinkes.
– Dviračiu nuklysdavau į labai gražias vietas, apie kurias net vietiniai nieko nežinojo. Būtent tada pradėjau galvoti, jog norėčiau žmonėms parodyti tas vietas, į kurias galbūt daugelis niekada nenukeliaus.
Tulpių ir Van Gogo šalyje Aldas realizuoja seną svajonę – šoka iš didelio aukščio su prie kojų pririšta guma.
– Labai ilgai delsiau tai padaryti, bet, įveikęs visas baimes, suvokiau, jog iš esmės nieko baisaus ten nėra. Po to visą savaitę vaikščiojau euforijoje – nuolat besišypsantis, pakilios nuotaikos. Kolegos net ėmė erzinti, jog man „nuvažiavo stogas“. Iš tiesų tą akimirką aš suvokiau, jog žmonės dėl savo išankstinių baimių, neteisingų nuostatų, nepasitikėjimo gyvenime nepadaro, nepasiekia, nepamato daugybės dalykų. Man tai buvo savotiškas vidinio lūžio taškas.
Pirmoji kelionė į kalnus
Olandijoje vaikinas susirado draugę. Plykstelėjusi aistra abu nugynė į Švediją. Tai turėjo būti ta šalis, kurioje du jauni žmonės planavo kurti šeimą. Tačiau kaip greitai jausmai užplūdo, taip greitai ir atšalo. Aldas liko vienas. Tėviškėn grįžti netraukė, tad ėmė dirbti vienoje siuntų tarnyboje.
– Po išsiskyrimo buvau emocinėje duobėje. Kad savaitgaliais nereikėtų vienam sėdėti namuose ir eiti iš proto – keliavau. Važinėjau po gražias vietas, fotografavau, filmavau telefonu ir vis pagalvodavau, kad norėčiau vieną ar kitą vaizdą, tą emociją, kurią patiriu į jį žiūrėdamas, perduoti kitiems.
Kalėdoms nusipirko fotokamerą ir… nusivylė.
– Aš, prieš tai nė kiek nesidomėjęs fotografija, įsivaizdavau, jog paimsiu gerą kamerą į rankas ir iš karto bus tobulos nuotraukos. Taip neatsitiko. Teko ieškoti informacijos, skaityti, žiūrėti mokomuosius filmus, mokytis. Kolegos šaipėsi. Sakė – pažais ir numes tą kamerą. O man po tokių žodžių tik dar labiau kilo azartas įrodyti, jog jie neteisūs.
Atėjus vasarai Aldas gavo savaitę atostogų ir nusprendė automobiliu keliauti į Švedijos šiaurę.
Kraštietis su šypsena prisimena savo pirmą kopimą į kalną.
– Buvo didžiulis rūkas, takelis, kuriuo lipau, – vos įžiūrimas. Nors jau buvo vasara, tačiau vietomis teko bristi per šlapią sniegą. Visgi vėjų košiamą viršūnę pasiekiau. Juokingiausia, kad leidžiantis žemyn rūkas išsisklaidė ir paaiškėjo, jog visiškai greta buvo tiesus ir švarus kelias į viršūnę, o aš lipau ratais-kvadratais…
Viena koja įveiktas kalnas, maudynės lediniame vandenyje ir… vaiduokliai
Įkvėptas pirmosios kelionės, apsiginklavęs ne tik fotokamera, bet ir dronu, per kitas atostogas Aldas išvyko į Norvegiją. Kaip pats prisipažįsta, sėsdamas į automobilį net nenujautė, kad jo laukia pats įspūdingiausias iki šiol patirtas gyvenimo nuotykis.
Pirmą kelionės dieną aplankė turistų gausiai lankomą Preikestolen uolą (išvertus iš norvegų kalbos – „sakyklos uola“). Antrą – net ir Lietuvoje dabar jau daug kam žinomą „Trolio liežuvio“ uolą. Trečia diena buvo paskirta netoli Bergeno (antras pagal dydį Norvegijos miestas) esančiam kalnui.
– Iš vakaro susiradau gražią nakvynės vietą šalia kalnų upelio. Ryte nubudau, pasigrožėjau nuostabiu saulėtekiu ir, prieš pajudant toliau, nusprendžiau nusiprausti kalnų upelyje. Apsimoviau šlepetes, žengiau kelis žingsnius slidžiais šlapiais akmenimis ir tik slyst! Krisdamas išgirdau, kaip kažkas trekštelėjo vienoje kojoje. Viskas – atostogos baigtos! Bandau atsistoti – neišeina. Bandau priminti koją – iš skausmo temsta akyse. Kažkaip nušuoliavau iki automobilio, atsiguliau ir jaučiu, kad prarandu sąmonę… Viskas, galvoju, dabar užsimerksiu ir mirsiu… Visgi po kiek laiko blaivus protas grįžo. Iš pradžių keikiau save, kam lindau į tą upelį, gailėjausi, kad taip nelemtai pasibaigs dar dorai neprasidėjusios atostogos. Bet vėliau susiėmiau. Aš būčiau ne aš, jei nepabandyčiau įveikti to nelemto kalno. Pasiimsiu kokį pagalį ir pasiremdamas įlipsiu! Kažkaip pasirodė, kad jis nedidelis ir pasiekti jo viršūnę nebus labai sunku net ir su sužeista koja. Nuvažiavus į vietą paaiškėjo, kad iki mano trokštamos viršūnės nei daug, nei mažai – 15 kilometrų. Supratęs, kad grįžti teks su tamsa, pasiėmiau prožektorių, vandens, užkandžių ir šlubuodamas pradėjau savo kelionę.
Pakeliui sutikau keletą žmonių. Jie man mandagiai sakė, kad laipioti po kalnus su kedais – ne pats protingiausias sumanymas, tam labiau tinka specialūs žygio batai. O aš jiems aiškinu – tinkamus batus turiu, tik, kad koja tiek ištinusi, negaliu jų apsimauti…
Koją stipriai skaudėjo, tad teko daug kartų stoti ilsėtis. Netoli viršūnės sutikau porą užsieniečių. Jie manęs be užuolankų paklausė – vaikine, tau viskas gerai? Tavo viena koja dvigubai didesnė už kitą! Kai paaiškinau, kas ir kaip, jie labai stebėjosi, o vėliau primygtinai prašė įsidėmėti telefono numerį, kuriuo nelaimės atveju galima išsikviesti gelbėtojus ir jie atskris malūnsparniu.
Artėjant link tikslo manęs laukė labai stačios uolos, tad kopimas virto lipimu. Pasiekus viršūnę užplūdo emocijos. Ašaros kaupėsi akyse ir dėl matomo vaizdo, ir iš laimės, kad pavyko pasiekti tikslą.
Žinau, kad elgiausi kvailai, bet tada sau įrodžiau, kad ir kaip būtų blogai, viskas yra įmanoma.
Kai šiek tiek nusiraminau, paskambinau draugams, šeimai. Mama, kaip visada, mane vadino bepročiu, o aš jai pasakiau – „o tu mane pagauk!“ (kvatojasi).
Leidžiantis saulei, patraukiau į apačią. Turėjau seną svajonę išsimaudyti lediniame kalnų vandenyje nuogas, tad sukaupęs visą drąsą nėriau į vieną iš daugybės ištirpusio sniego suformuotų ežerėlių.
Šaltas vanduo kuriam laikui nuramino skaudančią koją.
Vis labiau temo. Aš nebijau vienas vaikščioti naktį net ir visiškai tuščiame mieste. Bet kalnuose… Išgirdau, kaip kažkas visiškai šalia ūkia. Pelėda? Bet aplinkui nė vieno medžio. Kad išbaidyčiau tai, kas slypi tamsoje, o gal kad save padrąsinčiau, ėmiau švilpti ir garsiai šaukti. Aš rėkiu, o man kažkas atliepia ūkdamas. Buvo labai nejauku.
Išsitraukiau peilį, kitoje rankoje – lazda, galvoju, jei jau kas puls – kaip nors apsiginsiu.
Visiškai sutemo ir mano pavargusio kūno vaizduotė įsismarkavo visu pajėgumu. Ėmiau ne tik kažką nesuprantamo girdėti, bet ir matyti pabaisas primenančius judančius šešėlius. Teko priversti save niekur nesidairyti ir žiūrėti tik į taką po kojomis.
Nuovargis didžiulis, aš alkanas, ištroškęs, o maistas ir vanduo – seniai pasibaigę. Negana to – vėl smarkiai ėmė skaudėti koją.
Prisėdau pailsėti, žiūriu – mėlynės. Suvalgiau, kiek radau. Girdžiu, kažkur netoli čiurlena vanduo. Pauosčiau – kvapo nėra. Šiek tiek atsigėriau – kūnas blogai nesureagavo, tad prisileidau pilną gertuvę ir patraukiau toliau.
Kalno papėdėje buvo slidaus purvo ruožas. Ten griuvau taip smarkiai, jog galvojau, kad iš tiesų būsiu susilaužęs kojas. Laimei, tik stipriai susitrenkiau.
Iki automobilio likus gal 100 metrų, girdžiu – kažkas krebžda krūmuose. Meškos! Apie jas buvo įspėję draugai.
Aš švilpiu, rėkiu – vis tiek krebžda. Bandau įsižiūrėti ir netikiu savo akimis – balti siluetai. Vaiduokliai?! Ten šalia maža bažnytėlė, garantuotai – vaiduokliai…
Bandžiau suimti save į rankas. Pasakiau „Aldai, nebefantazuok!“, griebiau visus daiktus ir kiek tik kojos neša nuskuodžiu į automobilį. Šokau vidun, uždegiau šviesas ir priešais save išvydau – stirnų pulkelį…
Kelionę pradėjau dešimtą valandą ryto, o baigiau antrą valandą nakties.
Ar nebijai nukristi nuo kalno?
Aldas persikėlė gyventi į Norvegiją. Naujas darbas – angarų statymas, leidžia keliauti po šalį ir atrasti vis naujų įspūdingų vietų. Vyras nusipirko naują, profesionalią, ne vieną tūkstantį eurų kainuojančią fotografavimo įrangą ir dabar savo socialinių tinklų sekėjus džiugina išskirtinės kokybės kadrais.
– Būnant gamtoje man labiausiai patinka tai, kad išeini vienas ir kapstaisi savyje. Apie viską pagalvoji. Paliūdi. Surandi motyvacijos. Aš ten kaifuoju. Bet tam reikia vienatvės. Kiti viską vertina ne taip, kaip aš. Jie tiesiog eina iš vieno taško į kitą. Man reikia sustoti, pasimėgauti akimirka, garsu, vaizdu. Jei nepatinka kelias, brendu per krūmus ir ten dažniausiai surandu nepaprastų vietų, apie kurias net vietiniai nieko nežino. Sunkiausia yra su tais, kurie nuolat bamba „ar jau baigėme?“, „aš pavargau…“, todėl į gamtą dažniausiai keliauju vienas.
Paklaustas, ar nebijo kalnuose tykančių pavojų, vyras trumpam susimąsto.
– Manęs kartą paklausė, ar aš nebijau nukristi nuo kalno? Prireikė kelių dienų, kad suformuluočiau atsakymą. Jei nukrisčiau, bent mirčiau laimingas, darydamas tai, kas man patinka. Yra daugybė žmonių, kurie visą savo gyvenimą nieko nedaro. Aš taip nenoriu. Aš noriu veikti tai, kas man patinka, nesvarbu, kur tai nuves.
