Saločių Antano Poškos pagrindinės mokyklos kolektyve – jauni, švelnūs ir „besišypsantys“ vėjai. Nuo rugsėjo čia logopede dirba (o nuo sausio – dar ir specialiąja pedagoge) šiaulietė Viktorija Sinicinaitė. Dvidešimt trejų merginai tai pirmoji darbovietė po studijų. Leidosi į nuotykį – nepažįstamas kraštas, nauji veidai, gyvenimas pasienio viešbutyje… „O kodėl nepabandžius?“ – šypsosi ji.
Šiaulietę sudomino nematytas pasienio miestelis
Kaip „gryna“ šiaulietė sumanė įsidarbinti Saločiuose? Su Pasvalio rajonu ligtol neturėjo nieko bendro, net nėra čia buvusi. „Įdomi istorija“, – Viktorija pradeda pasakojimą. Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje įgijusi specialiosios pedagogės ir logopedės specialybę, ėmė ieškoti darbo. Orientavosi į Aukštaitiją. Vienas variantas pasitaikė gimtojo miesto rajone, o tuo pat metu susisiekė ir su Saločių mokykla, kur kaip tik reikėjo logopedės. Šios direktorė Justina Rupeikienė atrašė tą pačią dieną, o šiauliečiai į darbo pokalbį pakvietė tik po mėnesio. Per tą laiką jau buvo spėjusi aptarti ir apgyvendinimo sąlygas, tad pasvaliečių nebepaliko.
– O kodėl nepabandžius (šypsosi)? Dar nebuvau „įsišaknijusi“ Šiauliuose, o čia – nauja patirtis, – sakė Viktorija.
Pirmieji įspūdžiai irgi buvo geri, o ir rajono mokykla jauną specialistę priėmė su džiaugsmu: „Na, man čia patiko (šypsosi). Tikrai labai draugiški žmonės, rūpestingi, paslaugūs. Galvoju – kaip man čia pasisekė! Ir vaikai, ir kolektyvas labai šiltas.“
Iki popietės ji dirba mokykloje su vaikais nuo nulinės iki penktos klasės. Kaip logopedė lavina vaikų kalbą ir klausymą, kaip specialioji pedagogė – pritaiko užduotis mokiniams, dirbantiems pagal specialiąsias programas. Tuomet maršrutiniu autobusu grįžta į laikiną būstą „Pakelės namuose“, kur – dar kelios valandos vadinamojo nekontaktinio darbo nuotoliu (bendrauja su tėveliais, ruošiasi užsiėmimams). „Laikas bėga kaip vanduo“, – pripažįsta. Ir lieka… pora valandų sau iki miego.
Tiesa, kiekvieną penktadienį po darbo Viktorija važiuoja namo į Šiaulius. Persėsti tenka Pasvalyje, o kartais dar ir Panevėžyje. „Mieste net nebūčiau galvojusi apie teises, o dabar jau yra minčių. Bet man labai patogu autobusu. Penktadienį grįždama iš darbo stebiuosi – kodėl tokie kamščiai? Pasižiūriu pro langą – po vieną žmogų penkiavietėje mašinoje. Kiek daug vietos užima…“ – dalijasi įspūdžiu. Na, o važiuodama autobusu ar laukdama kavinukėje, išsitraukia laptopą ir darbuojasi toliau.
Režimas tikrai intensyvus. Bet apie tolesnę ateitį mergina dar negalvoja – stengiasi kuo geriau perprasti savo darbą ir įsivažiuoti: „Kraunu specialybės lagaminą“, – apibendrina.
Naujas patirtis priima su šypsena
Studijų praktiką Viktorija irgi atliko regione – vyko į Joniškį. „Vis keliauju (juokiasi). Mažesni miesteliai labiau patinka. Kyla abejonės ir dėl darbo kolektyvo mieste, mažesnėse vietovėse paprastesni žmonės. Kol kas tai pirma darbovietė, bet lūkestis pasitvirtino“, – atvirauja V. Sinicinaitė. Būtent praktikos metu užsidegė noru būti logopede. Kas konkrečiai ją įkvėpė, negali pasakyti. Tiesiog viduje kažkas spragtelėjo…
Pirmieji darbo metai – kupini jaudulio, naujų patirčių ir atradimų. „Labiausiai man patinka vaikų emocijos. Nepasakysiu, kad tai lengvas darbas. Kiti sako, kad faina, nepavargsta… Aš pavargstu, bet grįžusi vis tiek atsimenu vaikų emocijas. Ir ryte, vėl „pasipildžiusi“, ateinu su noru dirbti“, – šypsodamasi pasakoja pašnekovė. Tai tikros pedagogės bruožas – vaikai ją „pakrauna“.
Pakalbėjome ir apie šypseną… Gimtajame mieste per studijas porai mėnesių buvo įsidarbinusi pardavėja „Maximoje“. Kiekvieną žmogų pasitikdavo ir išlydėdavo su šilta šypsena. Sykį vienas vyras jai sako: „Aha! Dabar šypsotės, bet po mėnesio nustosit!“ Tačiau vėl susitikus jam teko nustebti. Tada pranašavo merginai, kad tikrai nebesišypsos po metų… To, gaila, jau nebesužinojo. Bet šypsena Viktorijai – šventas reikalas. To išmoko iš savo mamos, medikės. O dirbant su vaikais nuoširdi šypsena labai svarbi.
Medikė – ir vyresnė Viktorijos sesuo. Įsikalbėjome, jog šeimą ji sukūrė ir kineziterapeute dirba Baltarusijoje. „Na, jei naujienų nežiūrėtum, tai viskas taip pat, kaip buvo prieš dešimt metų…“ – pasakojusi Viktorijai. Bet grįžti į Lietuvą sesuo tikrai norėtų.
Na, o tėtis – taip pat arti medicinos, yra veterinaras. Brolis pasirinko fiziką, o dešimt metų jaunesnei sesei Viktorija kartais irgi pabūna mokytoja.
– Jau gimnazijoje susimąsčiau, kad noriu padėti žmonėms. Mano mama ir sesuo medikės. Pati vienuoliktoje klasėje savanoriavau logopediniame darželyje ir man labai patiko. Galvoju, kodėl gi ne? Tai – irgi pagalba vaikams, – pasakoja jaunoji logopedė.
Vaikams dažnai trūksta bendravimo
Užėjus į Viktorijos kabinetą, dėmesį patraukė kosminį laivą primenantis daiktas. Tai sportininkams pažįstamas balansinis treniruoklis, kurį puikiai pritaikė mokykloje. Dažna problema – mažieji sunkiai geba susikaupti. Tad mėgindamas išlaikyti pusiausvyrą ant tokios „skraidančios lėkštės“, vaikas sutelkia dėmesį ir lengviau atlieka logopedinius pratimus.
Dažniausiai vaikai negali ištarti tam tikrų garsų arba jų atskirti iš klausos (pavyzdžiui, „karas“ ir „garas“). Kalbą ir klausą lavina piešdami, lankstydami iš popieriaus, šnekėdamiesi ir kitais įdomiais būdais – ugdyti reikia visus pojūčius. Artikuliacinio aparato mankštą atlieka prie veidrodžio (efektyvu, kai vaikas pats mato savo atliekamus veiksmus).
„Labai fainas jausmas, kai gali padėti. Tik minusas – kad rezultatas, kurio norisi, negreitas“, – pasakoja jau susidūrusi su amžina mokytojų dilema. – Motyvacija tada šiek tiek krenta. Bet pamatai, kad vaikas paaugo kitoje srityje. Rezultatą kiekvienas pasiekia savo greičiu.“
Be to, specialiųjų pedagogų ir logopedų reikia vis daugiau. „Atrodo, čia tokia nedidelė mokykla, bet jau reikalingas visas logopedo krūvis“, – atkreipia dėmesį Viktorija. „Galbūt atėjo tokie laikai, kai šeimoje – kiekvienas sau. Tėvai – sau, grįžta pavargę. Vaikai irgi pavargę, dažniausiai pasiima telefoną, kompiuterį. Gyvo bendravimo vis mažėja. Kalba nesilavina. Bet ir ne vien dėl to – situacijų būna įvairių.“ O ką galime padaryti kasdieniame gyvenime, kad situaciją gerintume?
– Būtų labai gerai, jei tėvai su vaikais žaistų stalo žaidimus. Gal sukurti tokią tradiciją šeimoje? Kuo daugiau bendrauti tarpusavyje, skaityti pasakas. Net žiūrint animacinius filmus, nuo pat mažumės vaiko klausinėti, vis filmuką pristabdant – koks tai personažas, kodėl taip pasielgė? Taip laviname ir mąstymą. Dar kalba priklauso nuo motorikos. Reikia lavinti pirštukus, spalvinti, karpyti… Namuose užsiimti žaidybine veikla, tai labai padeda, – patarė logopedė. Svarbu suprasti, kad šie, atrodo, maži dalykai – ypač svarbūs.
Iš mokyklos – į viešbutį
Mažame miestelyje tikra egzotika – Viktorija gyvena viešbutyje. Gaila, pačiuose Saločiuose nerado kambario nuomai, o Pasvalyje butais irgi nelyja. Mokyklos direktorė rekomendavo kalbėtis su verslininku Vytautu Mikelėnu, motelio-kavinės „Pakelės namai“ vadovu. Apsigyvenusi senajame viešbučio pastate, Viktorija džiaugiasi tyla ir ramybe bei sako turinti viską, ko reikia. Nors kelyje nuolat ūžia fūros, šalia viešbučio yra miškelis, upė, kur gali pasivaikščioti. Gaila tik, kad nuo Saločių iki Škilinpamūšio nėra tako – mielai eitų pėsčia.
Ar neišgąsdino tokia neįprasta buitis? „Jau galvojau – kaip bus, taip bus (juokiasi). Bet, tiesą pasakius, vis tiek buvo truputėlį baisoka. Gąsdino ta nežinia, – pripažįsta. – Tikrai neįprasta. Mano mama sakė, kad nepasiryžtų tokiam žingsniui (juokiasi)“, – pripažįsta Viktorija.
