trisdešimt ketverius metus. Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Dovanų paieškos, pirkinių maratonai, valgio ruošimas, neužbaigti darbai… Visa tai – suaugusiųjų rūpesčiai ir žaidimai. Kartais aptemdantys šventų Kalėdų laukimo džiaugsmą. O ar prisimenate, kaip laukdavote stebuklo vaikystėje? Jis atrodė toks realus… Tikresnis nei visa kita. Kad tai vėl prisimintume, pažvelgėme į patį stebuklo epicentrą!
Sekmadienį su svarbiausiu žiemos švenčių personažu Kalėdų Seneliu susitiko mažieji diliauskiečiai. Nes būtinas šventinio laiko akcentas – kalėdinė eglutė vaikams. Kaip tik tądien saulė tarsi paveiksle nuskaistino baltus medžius, baltą pasaulį. Veidus pagaliau nušvietė platesnės šypsenos. Kad ir susiraukusius nuo ryškios šviesos. Bet kai saulė šviečia, ir susiraukėliai linksmiau atrodo… O popietę „Senelį šauksiu – Kalėdų lauksiu“ papuošė Diliauskų teatro spektaklis „Pelenė“ (rež. Gražina Paliulienė) ir vaikų šokio teatro „Austre“ pasirodymai. Susipažinome su šio teatriuko vadove, choreografe Audra Strekiene. Pasišnekėjome apie stebuklus scenoje ir gyvenime…
Kad kartu būtų gera
Dabar „Austre“ priklauso net penkiasdešimt šokėjų-aktorių! Kaip pritraukti tiek vaikų? Vadovė atskleidžia, kad pradžioje būdavo dar daugiau… Šiandien šoka penkios grupės – nuo trejų metukų iki suaugusių. Atvažiuoja iš Saločių, Pasvalio, Valakėlių, buriasi vietiniai. Audra labai džiaugiasi tėveliais – jie ne tik atveža atžalas į repeticijas, bet ir keliauja į konkursus, rūpinasi kostiumais. Būna, ir visi kartu karpo, matuoja, dailina… Čia susikūrusi visa bendruomenė. Kolektyvo tradicija – susiburti uždarant sezoną, taip pat – per Motinos dieną arba, kaip šiemet, prieš Kalėdas, kai žiūrovams pristatomi nauji šokio spektakliukai. Būna ir užduotis tėveliams – jie taip pat turi paruošti sceninį numerį! „Reikia susiburti. Ir tėveliai susidraugauja, ir man pačiai gera“, – sako Audra. Sueina tėveliai, močiutės. Mažoje salėje sunku išsitekti!
– Man svarbiausia, kad vaikas iš repeticijos, iš koncerto išeitų linksmas, laimingas. Po sekmadienio šventės viena mamytė parašė, kad dukrai tai buvo „pati geriausia stebuklo diena“… – o tai vadovei yra neįkainojama dovana ir įkvėpimas kurti.
Vaikai – kūrybos šaltinis
„Austre“ pavadinimas slepia pirmuosius įkūrėjos ir vadovės vardo bei pavardės skiemenis. Bet daugiau pasakoti moteris kuklinasi: „Tik apie mane nerašykit…“ Ach, kaip dažnai žurnalistai girdi šį prašymą! Susitarėme, kad tik šiek tiek…
Audra – „gryna“ pasvalietė. Tik anais laikais, važiuodama pro Latviją, vis žvilgčiodavo į dešinę, kur Diliauskai: „Traukė ir viskas“, – pripažįsta. Netrukus susipažino su Gražina Paliuliene, Sigitu Paliuliu. Jie vedė vaikus pas Audrą šokti, kai ji dar dirbo Pasvalyje. Taip traukę Diliauskai dar labiau priartėjo. Ir štai jau beveik trisdešimt ketverius metus pasimėgaudama pėstute ten keliauja. Ir su vaikais kuria stebuklą.
Pradžioje kolektyvas vadinosi „Atžalynas“, buvo ir liaudiškų šokių. Ilgainiui idėjos keitėsi. Jau maždaug dešimtmetį Audra kuria šokio teatrą – tai jai labai patinka. O „Austre“ pasivadino prieš kelerius metus – suvienodino skirtingų grupių vardus.
„Mūsų šokis – gyvenimiškas. Jei vaikai vaidina meškiukus – tai laižo ir medų. Jei berniukas princas, tai turės ir baltą žirgą. Kad vaikams būtų įdomu, konkretu, aišku“, – pasakoja A. Strekienė. Stengiasi nors akimirkai į kasdienybę įkelti tikrą pasaką, tikrų pasakiškų detalių… Juk jos gyvenime turime taip mažai. O šį sekmadienį scenoje gyveno princesės, meškiukai, vyko spektakliukas „Lietus“ ir „Gėlių sodo“ premjera.
„Austre“ – dažni visos Lietuvos festivalių, šokių konkursų dalyviai. Tik gaila, kad dauguma jų – komerciniai. Kur kas mieliau važiuoti į bendruomenių šventes, po savo kraštą. Štai tarpušvenčiu pasirodys legendiniame Saločių karnavale. O draugus kviečia į pačių organizuojamą vaikų ir jaunimo šokių festivalį „Batukai smailianosiukai“.
„Idėja turi nukristi ant galvos!“ – vaizdžiai sako choreografė. Turi stuktelėti, stipriai įkvėpti. Būna, ir patys vaikai sufleruoja. Apsikabina, bėgioja, ką nors spontaniškai padaro… Ir pajunti, kad tai – trūkstama detalė. Kartais vaikai netikėtai pasako kaip tik tai, ko reikia. O gražiausia žiūrovams stebėti pačius mažiausius. Jie ir patys drąsiausi – scenoje dar yra patys savimi, visiškai natūralūs, nevaidina. Išgyvena pasaką čia ir dabar…
