Kovo 1 dieną pasikeitė AB „Pieno žvaigždės“ filialo Pasvalio sūrinė vadovybė. Ilgametį įmonės direktorių Virginijų Jankauską pakeitė Martynas Straukas.
Darbas provincijoje neišgąsdino Prisipažinsiu – į Pasvalio sūrinę važiavau lydimas nedidelio jaudulio. Ne kiek dėl būsimo pokalbio su naujuoju vadovu, kiek dėl galimybės pagaliau apsilankyti įmonėje, kurios produktų skonis pažįstamas nuo mažų dienų. Užbėgdamas už akių pasakysiu: kai baigus interviu Martynas Straukas pakvietė į ekskursiją po gamybinius cechus – mano lūkesčiai pasiteisino su kaupu.
Nepriekaištinga švara ir tvarka, modernios technologijos ir konvejeriais judančios sūrių galvos – padarė įspūdį. Kaip ir pats direktorius. Jei pokalbio metu jis atrodė kiek susikaustęs ir atidžiai besirenkantis kiekvieną žodį, tai čia, tarp ūžiančių agregatų, regis, kilometrų kilometrais besitęsiančių nerūdijančio plieno vamzdžių, direktorius nardė kaip žuvis. Kiekviena talpa, sklendė ar varžtas jam pažįstami. Čia kažkas atbėga, ten susimaišo, čia formuojama, o va ten – bręsta. Tik spėk klausyti ir sukioti galvą. Kažkada apie tokius buvo sakoma – tikras gamybininkas. Dabar – tikras šeimininkas.
Martynas Straukas gimė ir augo Babtų miestelyje netoli Kauno. Kauno technologijos universitete įgijęs technologo specialybę, prieš dešimt metų atvyko į Pasvalį.
– Praktiką atlikau „Pieno žvaigždžių“ Kauno filiale, bet man pasiūlė pabandyti dalyvauti konkurse į technologo poziciją Pasvalyje. Studentai paprastai trokšta gyventi ir dirbti didmiesčiuose. Bet man, augusiam mažame miestelyje, toks poreikis buvo svetimas. Labiau traukė galimybė praktiškai pritaikyti studijų metais gautas žinias. Tiesą pasakius, po Kauno Pasvalys man pasirodė labai jaukus. Patiko geri, nuoširdūs žmonės, su kuriais gera bendrauti, stipri vietos bendruomenė, puiki atmosfera naujajame kolektyve.
Martynas į Pasvalį atvažiavo ne vienas.
– Atvažiavusį mane įspėjo, kad tie, kurie kartą įlipa į Pasvalio molį, jame ir pasilieka… Vykdamas čia atsiviliojau ir būsimą žmoną, kurso draugę Norą iš Žemaitijos. 2015 metais atšventėme vestuves. 2016 m. gimė Domantas, dar po dvejų metų – Karolis. Pasvalys jiems – jau gimtasis miestas. Žmona iš pradžių dirbo „Ustukių malūne“, dabar – „Biržų duonos“ gamybos vadovė. Statomės namą, tad tos šaknys vis giliau ir giliau klimpsta į vietos žemę.
Kadangi žmona dirba Biržuose, tai pasibaigus darbo dienai vyras pirmiausia skuba iš darželio pasiimti vaikų.
– Šeima ir vaikai – mano prioritetas. Mėgstame visi pasivaikščioti po parką, užsukame į baseiną. Laisvalaikį paįvairinu sportine veikla, o kartais vakarais su kolegomis susirenkame lošti pokerio. Veiklos tikrai netrūksta.
Pirmtako autoritetas
Technologu Martynas Straukas Pasvalio sūrinėje dirbo dvejus metus. 2014 metais tapo vyriausiuoju technologu, o po ketverių metų, 2018-aisiais, paskirtas į technikos direktoriaus pareigas. Praeitų metų rugsėjį tapo generalinio direktoriaus pavaduotoju, o nuo šių metų kovo pradžios – generaliniu direktoriumi.
VirginijusJankauskas (šiuo metu jis eina konsultanto pareigas) buvo tas žmogus, su kuriuo susijusi ištisa mūsų krašto epocha. Ar nebaisu jaunam (Martynui Straukui – 32 m.) vadovui užimti tokio garbaus pirmtako pareigas?
– Baisu kiekvieną kartą, kai reikia perimti naujas vadovaujamas pareigas ar atsakomybes. Tačiau čia noriu kalbėti ne apie baimę, o apie pagarbą. Virginijus – autoritetas, garsėjęs savo ramybe, patikimumu ir pagarba. Jis daugybę metų vedė įmonę į priekį. Ir tai, kad yra nemažai darbuotojų, kurie šioje įmonėje išdirbo visą gyvenimą, labai daug pasako apie buvusį direktorių. Tokie žmonės įgalina veikti.
Pasaulio politikos pasiutpolkė
Direktorius prisipažįsta, kad Pasvalio sūrinės gamybą smarkai įtakoja tiek ekonominės, tiek geopolitinės realijos.
– Būna, kad gamybos planas keičiasi kelis kartus.
Šiuo metu didžiąją produkcijos dalį sudaro pieno milteliai ir grietinėlė. Pastaroji keliauja į Mažeikių filialą, kur virsta sviestu.
Gaminama ir visiems mums nuo vaikystės pažįstama „Svalia“, kuri keliauja ne tik ant lietuvių stalo, bet ir į Azerbaidžaną, Kazachstaną, Uzbekistaną.
– Tai yra tradicinės Rytų rinkos. Patekti į Vakarus, kur labai stiprūs sūrio gamintojai, – be galo sudėtinga.
Dar ne taip seniai, kad praplėstų asortimentą, įmonė iš Olandijos, Airijos pirkdavo ilgo brandinimo sūrius ir juos fasuodavo čia, Lietuvoje.
Neseniai Pasvalyje buvo sumontuotos itališkos ilgo brandinimo kameros ir čia dabar šešis mėnesius brandinami kietasis „Parnidžio“ ir fermentinis „Senojo dvaro“ sūriai.
Pasvaliečiai taip pat gamina mūsų šalyje vis daugiau gerbėjų randantį masdamo sūrį.
Prieš kurį laiką buvo atrastas kelias į Kinijos rinką.
– Kad užtikrintume ypač aukštus kokybės reikalavimus, įsirengėme laboratoriją, kurioje tyrėme mūsų gaminamos mocarelos savybes. Žiūrėjome, kaip su šiuo sūriu kepamos picos, koks sūrio tąsumas, apskrudimas. Aiškinomės, kaip kokybę įtakoja skirtingi raugai, skirtingas brandinimas. Tos žinios labai padeda naujų rinkų paieškai.
Deja, mūsų šalies konfliktas su Kinija Pasvalio sūrininkų pastangas nubraukė – ryšiai su partneriais tolimojoje šalyje sustabdyti.
Ir tai ne vienas pavyzdys, kaip globali politika gali įtakoti verslą.
– Prieš naujuosius metus pagaminome ir išsiuntėme partiją košerinio sūrio, skirto Izraelio rinkai. Pradžia atrodė sėkminga, tačiau prasidėjo Rusijos ir Ukrainos karas, o mūsų produkcija buvo gabenama per Odesos uostą. Ir ne tik mūsų, štai Panevėžio filialas gamino košerinius ledus, kitus produktus… Dabar tenka ieškoti kitų kelių.
Pagarba
Martynas Straukas tikina, jog skanaus sūrio paslaptis – daugialypė.
– Tai ir kokybiškos žaliavos, kurias gauname ne tik iš skirtingų Lietuvos kampelių, bet ir iš Latvijos bei Estijos. Ir technologijos išmanymas – tas pats sūris, gaminamas skirtingose gamybos linijose, bus visiškai kitoks. Ir aukšti standartai, kuriuos įmonė kelia savo darbuotojams. Ir, žinoma, patys žmonės. Labai svarbu suprasti gamyboje vykstančius procesus, todėl pakeisti ilgus metus mūsų gamykloje dirbančius, didžiulę patirtį turinčius darbuotojus būna labai sudėtinga.
Nuolatiniai susirinkimai, rodiklių peržiūros, analizė – tai kasdienė naujojo direktoriaus rutina. O kai akys pavargsta nuo kompiuterio ekrano, eina pasivaikščioti po gamybinius cechus.
– Maloniausia ten, kur kažkas vyksta, kur matai padarytą pažangą. Ten ir pailsiu, ir naujų užduočių sugalvoju.
Pasvalio sūrinėje dirba 313 žmonių. Tai bene didžiausias mūsų rajono darbdavys. Ar jaunam direktoriui tai ne per didelė atsakomybė? Apskritai, kaip užsitarnauti tiekos žmonių pagarbą?
– Kalbant apie atsakomybę, jei iš tiesų reikėtų tiesiogiai būti atsakingam už visų trijų šimtų žmonių darbą – suvaldyti visus procesus būtų labai sudėtinga. Visa tai kompensuoja tarpiniai vadovai, gera ir stipri komanda, kuri tolygiai pasiskirsto visus rūpesčius ir atsakomybes. O apie pagarbą… Žinoma, vien užsidėti vadovo „antpečių“ neužtenka. Kai tu nuoširdžiai gerbi žmogų, ta pagarba grįžta. O kai pagarba tampa abipusė, tuomet lengviau išaiškinti ir savo poziciją, planuojamus pokyčius ar naujoves. Vien tik duodamas nurodymus to žmonėms neišaiškinsi.
