Pasvalio muzikos mokyklos solistas Simas Trinskis dalyvavo „Dainų dainelės“ konkurse ir po dviejų atrankos etapų pasirodė per televiziją. Konkursui Simą ruošė mokytoja Daiva Garlauskienė.
Be to, Daivos vadovaujamas choras muzikos mokykloje stato operą. Kiek anksčiau jie lankėsi Lietuvos operos ir baleto teatre, kur žiūrėjo baletą „Snieguolė ir septyni nykštukai“.
Daiva džiaugiasi teatre sutikusi savo buvusius mokinius Kornelijų Bružą ir Rytį Kvedarauską.
Kornelijus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoja vokalą, o Rytis – muzikos pedagogiką Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje Vilniuje.
– Mūsų darbo rezultatas matyti tik po kokių dešimties metų. Kol grįžta tas malonus atpildas, reikia daug triūso, laiko ir kantrybės, – įsitikinusi mokytoja Daiva, daugiau nei keturiasdešimt metų, kaip pati įvardina, dirbanti su balsu. – Labai įdomus ir atsakingas darbas, kai vaikštai tarsi ant skustuvo ašmenų, nes balso klostės žmogui duotos visam gyvenimui. Tad su jomis privalome elgtis itin atsargiai…
Nuo 1974-ųjų kas dvejus metus organizuojamas „Dainų dainelės“ konkursas šiemet vyko 25 kartą. Daiva Garlauskienė bene 1980-aisiais dar dirbdama Kaune pirmą sykį šiam konkursui paruošė duetą ir solistę:
– Tuomet jie irgi pasirodė televizijoje. Tačiau net po šitiek metų man „Dainų dainelė“ – ir didžiulis stresas. Vaikai įpratę dainuoti prie fortepijono. LRT muzikos grupė – aukščiausio lygio, bet su mūsų dainininkais – tik viena dvi repeticijos. Man didžiulis išgyvenimas, jei vaikui nepasiseks, jis gali labai nusivilti.
Dainavimo mokytoja pripažįsta, kad į „Dainų dainelės“ televizijos etapą patenka rinktiniai vaikai:
– Prieš tai vertina ir komisijos narys iš televizijos, kaip dainininkas atrodys ekrane.
Žinoma, svarbiausia turėti prigimtinį balsą, bet Daiva atskleidžia, kaip neretai sunku įveikti scenos baimę:
– Turiu puikų berniuką, kuriam patinka dainuoti, nori, kad balsas išlavėtų, tačiau nenori eiti į sceną dėl neįveikiamos baimės. Tokiems vaikams scenoje dreba kojos, džiūsta burna arba randasi per daug seilių, prakaituoja. Iš tiesų daugumai scenoje nemalonu.
Mokytoja prisiminė, kaip labai gera mergaitė išėjo į sceną ir jaudulys ją sutvarkė:
– Mes tos mergaitės neatpažinom.
Nors pedagogai yra spiriami čia ir dabar parodyti, ką jie paruošė, tačiau vaikai gali visai to nenorėti.
„Dainų dainelėje“ iki televizijos etapo nužygiavęs Simas Trinskis irgi ne iš karto pamėgo dainavimą. Pasvalio muzikos mokykloje pirmiausia jis pradėjo lankyti fortepijoną pas Vijolę Eidukaitę.
– O dainuoti Simą labai sunkiai prisikalbinau, nors jo balsas išskirtinio tembro altas, – pasakoja Daiva. – Dabar dvylikamečio berniuko balso tiesiog sužydėjimas. Simas ne tik pats pamėgo dainavimą, bet ir pasikvietė klasės draugą Harį, kuris labai įdomi asmenybė, jo balsas skamba vis gražiau, jau kaip vyro.
Ir čia mokytoja atskleidžia, kaip dainininkas turi perteikti emocijas. Tam reikia fantazijos, reikia skaityti knygas, ypač pasakas. Nuostabu, kad dar yra tokių vaikų.
– Iš tiesų keičiasi kartos ir gyvenimo būdas. Jaunimas sėdi prie kompiuterių, mažai kalba, dėl to prastėja tartis, sunkiau atsiminti tekstą, – pastebi Daiva.
Tačiau šiandien puikios techninės priemonės dėstyti, tarkim, muzikos istoriją, atskleidžiamos vis naujos balso mokslo metodikos.
– Mano buvęs mokinys Rytis studijuoja muzikos pedagogiką ir abu dalijamės žiniomis. Aš – iš patirties, o Rytis – naujovėmis, – Daiva džiaugiasi savo mokiniais, bet ir prisipažįsta Rytį atkalbinėjusi nuo mokytojo profesijos – šeimos neišlaikysi ir panašiai. – Tačiau jam labai patinka, jaučiasi kaip ant sparnų.
Beje, kadaise Daiva irgi buvo atkalbinėjama nuo šio pasirinkimo:
– Bet aš klausiau širdies. Kaune nuo pirmos klasės turėjau puikius mokytojus, nepaprastą fortepijono pedagogę, kuri neskaičiuodavo savo darbo valandų. Nors tėvai patarė būti, tarkim, juriste, tačiau aš vis tiek norėjau tapti kaip mano pirmoji ar fortepijono mokytoja.
Savo širdies balso klausė ir Rytis. Be to, Daiva pripažįsta, kad mokyklose beveik vien moterys, o pedagogikoje reikia ir vyrų…
„Dainų dainelės“ antrame etape dalyvavo taip pat Daivos Garlauskienės paruošta solistė Gabija Jareckaitė.
– Ji truputį sirguliavo ir į televizijos turą nepakliuvo. Gabija dainavimo mokosi nuo pirmos klasės. Kai dešimtmetė mergytė pirmą kartą pamatė operą „Karmen“, ji pasakė, kad po trylikos metų pati dainuos šioje scenoje, – Daiva šypsosi, jog laikas senka, o Gabija iš tiesų ketina studijuoti vokalą.
Ne tik dainavimą, bet ir muzikos istoriją dėstanti pedagogė stengiasi plėsti mokinių akiratį, vaikų, kuriuos tiesiog įsimylėjusi, o tai suteikia jėgų ir kantrybės:
– Kartais vaikai sako, kad jiems opera nepatinka, nors jos dar nėra matę. Jaunimas gali nežinoti klasikinės muzikos genijų, tačiau puikiai atsakys apie populiarias užsienio grupes.
Bet pamatę ir išgirdę operos grožį ir gelmę, į ją patys pasineria.
– Mano buvęs mokinys Kornelijus nepaprastai daug klausėsi muzikos, tačiau buvo paaugliukas, kai pirmą kartą nuvažiavome į operą „Traviata“. Dabar jis studijuoja vokalą ir svajoja apie operos sceną. Beje, Kornelijui irgi teko įveikti scenos baimę, – prisimena Daiva Garlauskienė. – Šiandien jis ne tik studijuoja, bet ir dirba Lietuvos operos ir baleto teatre, tad turi galimybę pamatyti įvairių spektaklių pastatymus.
