Artėjant žiemai ieškome ne tik šiltų rūbų. Daug labiau visus mus domina, kokios bus šildymo kainos. Energetikai perspėja, kad būsto šildymas šį sezoną bus gerokai brangesnis nei praeitą. To neišvengs ne tik centrinio šildymo paslaugų naudotojai, bet ir individualių namų gyventojai, šildantys savo būstus dažniausiai kietuoju kuru – malkomis, medienos pjuvenų ar durpių briketais, akmens anglimis ir pan. Vartosiančių šildymui šiemet dvigubai pabrangusias gamtines dujas turėtų beveik nelikti. Taigi norėdami nešalti, išlaidų turėsime neskaičiuoti. Nuo to jos tikrai nesumažės.
Brangstant gamtinėms dujoms, pastebimai kyla ir kieto kuro kainos. Tai jau buvo matyti liepos pradžioje, prasidėjus gamtinių dujų brangimui. Ir neaišku, kiek ši tendencija tęsis. Nuo neatmenamų laikų malkos Lietuvoje yra neabejotinai pati populiariausia kuro rūšis. Jo neatsisakome ir dabar. Tuo galima įsitikinti pažvelgus į pastebimai augančią jų pasiūlą. Tačiau didėjanti konkurencija tarp kietą kurą siūlančių pardavėjų anaiptol negarantuoja mažesnės jų kainos. Dėl jau minėtų priežasčių šiemet brangsta ir malkos. Rinkos ekspertai mano, kad malkos bei kitos kieto kuro rūšys šiemet brangesnės beveik trečdaliu nei praeitą ar užpraeitą rudenį. Todėl nekyla abejonių, jog jų pardavinėtojams po ne itin sėkmingų dvejų pastarųjų metų pavyks nemažai užsidirbti.
Dažniausiai pirkėjai pageidauja skaldytų beržinių malkų. Ir perka jas nemažais kiekiais – mažiausiai nuo dešimties erdvinių metrų. Kito pasirinkimo nėra, nes kitaip reikia mokėti už jų pristatymą. Taigi už dešimt erdvinių metrų skaldytų tenka pakloti apie 280–300 eurų. Šiek tiek pigesnės mišrios pliauskos.
Aišku, mažiausiai kainuotų beržiniai 3 metrų ilgio rąsteliai. Tačiau jie pardavinėjami dar didesniais kiekiais. Nes vežami miškavežiais, mažiausiai po 16 kubinių metrų. Už tiek tektų sumokėti apie puspenkto šimto eurų. Žinant, kiek reikės pastangų norint tokią krūvą supjauti kaladėmis ir suskaldyti pliauskomis, šis kuras irgi neatrodo pigus. Juk reikės sumokėti šiam darbui samdytiems talkininkams. Be to, nebus lengva ir jų rasti. Laikinų darbuotojų trūkumu jau seniai skundžiasi patys malkų pardavinėtojai. „Visi nori tik alų gerti, o ne dirbti. Vos ant kojų pastovinčiam vyriokui negaliu duot į rankas ne tik motorinio pjūklo, bet ir kirvio, nes dirbdamas gali susižaloti. Todėl iš tokių darbininkų – jokios naudos. Labiau apsimokėtų įdarbinti dresiruotą beždžionę, nei vargti su tais alkoholikais“, – skundėsi vienas malkų pardavinėtojas, beje, negalėjęs šiuo metu pasiūlyti skaldytų malkų.
Malkomis namų šeimininkai rūpintis turėjo pradėti jau pavasarį. Nes jas bent keturis mėnesius reikia laikyti sukrautas malkinėje, kad tinkamai išdžiūtų. Natūralios drėgmės pliauskos degdamos išskiria dvigubai mažiau šilumos nei sausos. Tad pernykščių malkų likučių nebeturintys privačių namų šeimininkai turėtų nepamiršti, kad geriausias laikas ruoštis šildymo sezonui – ruduo arba ankstyvas pavasaris.
Gan gera alternatyva malkoms pastaruoju metu yra briketai, pagaminti iš presuotų pjuvenų. Viena jų tona kainuoja 190–200 eurų. Briketai dega gerokai ilgiau nei malkos. Todėl rečiau reikia kurstyti kuro katilą. Be to, jie yra mažiausiai du kartus kaitresni už sausas malkas. Tarp individualius namus turinčių miestiečių šis kuras tampa vis populiaresnis ir dėl to, kad jam laikyti nereikia didelių patalpų. Tam pakanka sauso kampo kurioje nors ūkinio pastato kamaroje.
Vietoj malkų galima naudoti ir medienos pjuvenų granules. Jos šiek tiek pigesnės nei briketai, bet pasižymi tokiomis pat savybėmis – dideliu kaitrumu ir ilgu degimu.
Negalima pamiršti ir seniai naudojamo iškastinio kuro – akmens anglių. Nors klimatologai ragina atsisakyti šios kuro rūšies, bet ji dar nėra uždrausta. Už toną akmens anglių dabar prašoma 190–195 eurų. Žinant jų savybes – gal ir nedaug. Be to, anglims nereikia ypatingų laikymo sąlygų. Anksčiau butus šildžiusiems kietu kuru tektų investuoti nebent į anglims skirtą katilą, nes malkinis joms kūrenti tikrai netiks. Todėl, žvelgiant į ateitį, akmens anglys tikriausiai netaps tik kalviams reikalinga iškasena.
Neaiškus tik durpių briketų likimas. Jie kažkada buvo vertinami dėl nedidelės kainos ir gan didelio kaitrumo. Nėra jie brangūs ir dabar – tona kainuoja apie 100 eurų. Tačiau rinkoje jau seniai vyrauja iš Baltarusijos importuojami durpių briketai. Kadangi Lietuvos santykiai su šia valstybe nėra šilti, dažnai stringa ir produktų pristatymas, todėl jų patartina užsisakyti iš anksto. Net ir nežinant, kada jie bus atgabenti.
Durpių briketai vadinami ekologišku kuru, bet jie turi ir vieną gan svarbų trūkumą – degimo metu skleidžiamą gan nemalonų kvapą. Mieste dėl to gali susipykti net geriausi kaimynai. Tarkim, Vilniaus savivaldybė, atsižvelgdama į nuolatinius gyventojų skundus, grasina uždrausti durpių briketais kūrenti krosnis senamiestyje ir aplink jį esančių namų savininkams.
Artėjanti žiema gal ir nebus labai žvarbi. Bet apsirūpinti kuru prieš ją nepakenks. Tačiau namo nekūrenamo negalima palikti, nes tuoj kur nors kampuose įsimes pelėsis ir t. t. Dėl to be malkų ar kito kuro neapsieisime. Nors tai kainuos nepigiai. Pavydėti galime nebent „Pieno žvaigždžių“ krepšininkams, „pasikraunantiems malkų“ už dyką ne tik svečiuose, bet ir namie.
