Iki vėlumos laukuose dūzgiantys kombainai, keliais zujantys traktoriai pilnomis priekabomis grūdų. Toks vaizdas kaime dabar įprastas kiekvieną saulėtą dieną. Įsibėgėjo didysis darbymetis – derliaus nuėmimas, tad tokiu metu, kaip taikliai byloja liaudies patarlė – „net ir akmuo kruta“.
Trečiadienio popietę kelioms minutėms sugaišinome Pumpėnų seniūnijos Vilkiškių kaimo ūkininką Liną Lipnicką. Į kviečių lauką mus palydėjo ūkininko žmona Aida su dukromis – 17-mete Lina ir greitai 22-ąjį gimtadienį švęsiančia Laura. Viduriniąją ūkininkų atžalą – 21-erių Aušrinę pamatėme lauke, prie traktoriaus „Valtra“ vairo. Laura ir Aušrinė mokosi Kauno kolegijoje, viena pasirinkusi verslo, kita – turizmo vadybos studijas. Tuo tarpu jaunėlė Lina apie studijas minėtoje neuniversitetinėje aukštojoje mokykloje dar tik svajoja, nes reikia baigti Pumpėnų gimnazijos paskutinę – 12 klasę. Nuo pat mažens įpratintos dirbti žavios ir mielos Lipnickų dukros yra didelis šeiminio ūkio ramstis.
Mums atvažiavus, senutėlio „Ferguson“ kombaino bunkeris kaip tik baigė prisipildyti kviečių. Prie kombaino kaip mat privažiavo traktorius su priekaba. Iš karto matosi, kad prie „Valtra“ vairo Aušrinė sėdi nebe pirmus metus. „O aš prie traktoriaus vairo sėdu tik kai pavasarį iš laukų renkame akmenis“, – šyptelėjo Aušrinės mama Aida Lipnickienė.
Javapjūtę pradėjęs ūkininkas sakė, kad smėlėtose Vilkiškių ir Kriklinių žemėse nėra ko tikėtis didelio kviečių derliaus. Iš hektaro byra per 4 tonas, kone perpus mažiau nei derlingiausiose mūsų krašto žemėse. Bet dėl to ūkininkas nė kiek nedejavo ir nesiskundė. Jis, kaip ir visa smagiai nusiteikusi darbšti šeimyna, tikino, kad pragyventi galima. „Kaip ir visur, reikia daug dirbti. Be kruopštaus, sąžiningo darbo nieko nesukursi“, – auksinę tiesą priminė L. Lipnickas, kuomet paklausėme, ar įmanoma oriai gyventi turint, palyginus, nedidelį 60 ha ūkį. Iš jo 40 ha – nuosava žemė, likusi – nuomojama. Šiemet 26 ha užima žieminiai „Skagen“ veislės kviečiai, 20 ha – žirniai, likusiuose kituose plotuose boluoja kviečiukai ir miežiai.
Jei nesutrukdo lietus, per dieną senutėliu, tačiau patvariu „Ferguson“ galima nupjauti 4–5 ha javų. Tad per tris keturias dienas kviečių laukas turėtų būti įveiktas. „Jau dešimt metų, kai kuliu šiuo kombainu, o jis pagamintas dar 1992 metais. Kai rimčiau sugenda, pasikviečiu į talką draugą. Traktorius „Valtra“ irgi nebe „pirmos jaunystės“ – penkiolika metų tarnauja“, – aiškino L. Lipnickas. Traktorių ūkininkas pirko, kai Aušrinei sukako šešeri metukai. Pranašiškai išsipildė tuomet mergaitės ištarti žodžiai, kad „Valtra“ bus „jos traktoriukas“. Daugiau technikos Lipnickai neturi.
Po trumpo pokalbio L. Lipnickas sėdo prie „Valtra“ vairo ir išskubėjo į netoli Pušaloto, prie Lėvens esantį Dičiūnų kaimą, kuriame yra KB „Agropartneris“ priklausantis grūdų elevatorius. „Jis yra arčiausiai Vilkiškių ir turime sudarę sutartį“, – sakė ūkininkas L. Lipnickas. Kol tėtis nuvažiuoja ir grįžta iš Dičiūnų, dukra nesėdi ir nemaigo mobiliojo telefono. „Per tą laiką detaliai atlieku kombaino techninę apžiūrą – išvalau, patikrinu tepalus, jei reikia – suvaržau detales “, – aiškino puikiai techniką išmananti mergina. Pasiteiravus, ar baigusi Kauno kolegiją nesiruošia grįžti į Vilkiškius, Aušrinė mįslingai šyptelėjo: „Kas ten žino? Gal tėtis ras ūkininkauti mėgstantį gerą žentą?“
Ne tik Vilkiškių kaime Lipnickai žinomi ir kaip bitininkai. Jie priklauso Pasvalio bitininkų draugijai „Bičiulis“. Šeimos galva sakė, kad bitininkauja nuo šešerių metų. Šį pomėgį Linas paveldėjo iš savo senelio. Taip jau natūraliai susiklostė šios darbščios šeimos darbo pasidalijimas, kad 150 šeimų turinčiu bitynu dabar daugiausia tenka rūpintis ūkininko žmonai Aidai su dukromis Lina ir Laura. Netoli sodybos specialiai bitutėms skirtas daugiau kaip hektarą užimantis nektaringų facelijų laukas. „Daugiau kaip prieš porą savaičių, per žydėjimą lauke tiesiog ūžė bičių debesys“, – pasakojo Aida Lipnickienė. Dalis bityno yra sodyboje Vilkiškiuose. Kiti didelio bityno aviliai išvežioti į pamiškes. Žvilgsnis nukrypo į vieną išsiskiriantį menišką avilį. „Tai buvusio draugijos pirmininko, bitininko Jono Nainio dovana“, – sakė A. Lipnickienė. Kol mama su dukromis pozavo prie avilių, viena bitutė caktelėjo Laurai į kaklą. „Nieko tokio, įpratusi. Tačiau kai buvo įgėlusi kamanė, kelias dienas ranka buvo ištinusi“, – šypsodamasi pasakojo Laura.
Anksčiau Lipnickai, kaip ir dauguma Vilkiškių kaimo žmonių, laikė kiaulių, karvių. Ūkininkai minėjo, kad kiaulių ūkio teko atsisakyti pradėjus plisti marui. Tiesa, dar liko triušių. Dėl to, kad ilgaausių nenorėjo atsisakyti darbščiosios Aidos ir Lino Lipnickų dukros.
