Legendinio Pasvalio „Dūdoriaus“ orkestro ir klubo vadovas Algirdas Mikalauskas švenčia aštuoniasdešimtmetį. Jis gimęs 1941 metų balandžio 30-ąją ir apie tai pasakoja savo šmaikščiuoju stiliumi:
– Pasaulį išvydau naktį, nes mama pasakojo, kad mano gimimo proga iš ryto gatvėse plevėsavo gegužės 1-osios vėliavos…
Kas nežino Pasvalio „Dūdoriaus“ ir jo vadovo Algirdo Mikalausko? Orkestrą subūręs bene 1965-aisiais, ir jis gyvas iki šiol. O gal daugiau klubas, nei orkestras, susirenkantis progai pasitaikius verslininko Rimo Želvio viešbučio rūsyje parepetuoti. Tai Senelių namuose sumanydavo pagroti, tai kokį vaizdo klipą nufilmuoti, kolegos muzikanto jubiliejų švęsti, tarkim, miške, nes jis buvęs miškininkas.
Tik pastaraisiais metais tokius susiėjimus pristabdė pandemija ir karantinas.
„Dūdoriaus“ gyvavimo ilgaamžiškumo paslaptį ne sykį paminėjęs jo vadovas:
– Svarbiausias dalykas – surinkti tikrai gerus muzikantus.
Tačiau patys muzikantai neabejoja, kad be talentingo organizatoriaus ir lyderio Algirdo Mikalausko jų orkestras tiesiog neįsivaizduojamas.
– Jis turi nepamainomą humoro jausmą, daug idėjų ir begalę entuziazmo, be to, yra puikus psichologas, – įsitikinęs Bronius Venslovas, „Dūdoriaus“ orkestre grojantis nuo 1975-ųjų. – Vadovas vis ką nors netikėto sugalvoja, o mums irgi įdomu, kas iš to išeis.
Taip patys jaukiai įsirengė buvusią cerkvę, kurią pasvaliečiai pavadino „Mikalausko bažnytėle“.
Muzikantai negali pamiršti, kaip teko groti, jojant arkliais. Iš kaimų surinkti arkliukai buvo labiau pratę prie traktorių burzgesio, bet ne prie muzikos. Tad kai kurie orkestrantai buvo išsviesti iš balno. Tačiau arkliais vis tiek prajojo.
Vyresnieji pasvaliečiai prisimena meldapjūtes, kurios virsdavo smagia atrakcija, orkestras plaukdavo plaustais. Pasitaikydavo ir į vandenį pliukštelti, net su būgnais. Prie meldapjūtės linksmybių ir vyriškos orkestrantų kompanijos prisijungdavo režisierė Aurelija Kutkauskienė, muzikantės Stasytė Krikščiūnienė, Bronytė Kuprienė…
– Šeštadieniais būdavo privaloma orkestro repeticija. O turi susirinkti kokie trisdešimt penki vyrai. Jeigu kas neateina, pusę savaitės atlyginimo už grojimą laidotuvėse keliauja į „Dūdoriaus“ sąskaitą. Kas užsirūko „Mikalausko bažnytėlėje“, trijų rublių bauda irgi krenta į tą pačią sąskaitą, – orkestrantas Bronius Venslovas prisimena, kad čia rūkyti buvo griežtai draudžiama net ir svečiams, tačiau kulinariniu paveldu, kaip vadino alutį, mėgo pasivaišinti ir kitus pavaišinti.
Padarė prie cerkvelės alaus ir gal pusę Pasvalio jį ragavo. Vis kas nors užsuka paskanauti, koks tas alus išėjo. O kai per šventę reikėjo vaišinti svečius, tik sušnypštė beveik tuščia bačkelė. Pats klubo prezidentas Algirdas Mikalauskas dėl to nė trupučio nenustebo:
– Tai ko tikėtis, jeigu pusę miesto ragavo…
„Dūdoriaus“ vyrai ne kartą yra minėję išskirtinį jų vadovo dėmesį kiekvienam orkestro muzikantui:
– Į šventes bei paminėjimus būdavo kviečiamos ir mūsų moterys, ir vaikai. Juk buvom jauni ir kupini entuziazmo susieiti. Daugumos visa jaunystė, visas gyvenimas pralėkė „Dūdoriaus“ klube ir orkestre. Drauge – ir džiaugsmai, ir pokštai, išdaigos. Tačiau vėliau – ir ligos, ir netektys. Amžinybėn lydėjom tėvelius, o ir pačių muzikantų per šitiek dešimtmečių nemažai iškeliavę.
Prieš kelerius metus Algirdo Mikalausko rūpesčiu visi jie buvo prisiminti, pagerbtas jų šviesus atminimas. Gražu, jautru, prasminga.
Dar prieš dešimtmetį, kai „Dūdoriaus“ vadovas šventė kiek kuklesnį jubiliejų, prabėgome per jo gyvenimą ir įsitikinome, kad po šmaikštaus plevėsos kauke slepiasi jautri ir kūrybinga asmenybė.
– Susirinkę groti jau beveik visi iš užančio traukiam akinius, – šypteli Bronius Venslovas ir atskleidžia, kaip muzikantus senjorus dar labiau suartino bitutės ir bičiulystė. – Mūsų vadovas – pats aistringiausias bitininkas. Šiuo pomėgiu ir mus užkrėtė.
Tad dabar nemažai „Dūdoriaus“ orkestrantų dažniau suka ne prie gaidų sąsiuvinio, o prie aviliukų…
Į devintą dešimtį kopsiančiam Algirdui Mikalauskui amžius – nė motais. Triūsia savo gimtojoje sodyboje, Nepriklausomybės gatvės pradžioje, ant Lėvens kranto. Čia ir aviliukai su bitutėmis telpa, ir kaktusiukų bei norvegiškų trolių kolekcijos.
– Norvegijos pačioje šiaurėje dirba sūnus Egidijus, tai jis ir atveža įvairiausių troliukų. Vilniuje gyvenantis sūnus Darius – gamtininkas, tiesiog pasinėręs į gamtos pasaulį. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi savo labai draugiškais vaikais, – kalbėjo sodyboje sutiktas Algirdas Mikalauskas, kuris tikisi, kad po karantino „Dūdoriaus“ muzikantai (jų likę gal šešiolika) grįš prie instrumentų…
Aidos GARASTAITĖS nuotraukos
