Skelbiama, kad Panevėžio apskrityje epidemiologinė situacija sparčiai blogėja. Kiekvieną dieną čia nustatomi šimtai naujų COVID-19 atvejų.
Ne ką geresnė padėtis ir Pasvalyje. Susirgimų skaičiumi mes gerokai lenkiame kaimynus. Trečiadienį, kai buvo rengiama ši publikacija, Pakruojo rajone buvo 88, Biržuose – 74 koronaviruso atvejai. Tuo metu mūsų rajone sergančiųjų skaičius perkopė pusantro šimto. Tačiau pulti į paniką, skirtingai nei pavasarį, niekas neskuba. Prekybos centruose pilna žmonių, vakarais, gal nelabai viešai, bet vis dar buriuojasi jaunimas. Nors visi vaikšto su kaukėmis, nesunku pastebėti, jog tai dažniausiai daroma „iš reikalo“, nes nesinori gauti baudos.
Iš dalies tokį atsipalaidavimą galima suprasti. Vargu ar berasime žmogų, kurio aplinkoje nebūtų sergančio koronavirusu. Kadangi daugumai pasireiškia tik nesunkūs ligos simptomai, mes įtikėjome, jog nieko baisaus čia nėra.
Tačiau visiškai kitaip situaciją mato tie medikai, kurie kiekvieną diena „priešakinėse fronto linijose“ kovoja už žmonių gyvybes. Viena tokių – pasvalietė, dabar Vilniuje gyvenanti ir dirbanti Dovilė Ragažinskaitė. Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje chirurge dirbanti mergina savanoriškai pasiprašė pervedama į Antakalnio ligoninę, kuri specializuojasi COVID-19 pacientų gydyme.
– Kas atsitiko, kad chirurgė staiga perėjo dirbti į terapinį skyrių?
– Kai pavasarį kilo pandemija, buvo daug nežinios ir chaoso. Nežinojimas, kaip ta liga plinta, kaip ją reikia gydyti, kėlė baimę ir paniką. Dabar žinių daugiau, tačiau situacija iš tiesų daug blogesnė.
Vilniuje yra dvi koronavirusu sergantiems žmonėms skirtos ligoninės – Santaros klinikos ir jų Antakalnio filialas, kuris priklauso mano ligoninei. Vos prasidėjus pandemijai, dalis ten dirbančių medikų pasiėmė nemokamas atostogas, nedarbingumo pažymas arba tiesiog atsisakė dirbti su infekuotais. Iš tiesų nepatenkintų bei išsigandusių buvo daug ir tai suprantama – nemaža dalis šių žmonių yra garbaus amžiaus ir ne be pagrindo nuogąstauja dėl savo sveikatos. Dabar, padaugėjus darbo krūviams, ten kas savaitę kas nors užsikrečia ir yra priversti palikti darbą. Natūralu, kad pradėjo trūkti žmonių. Ligoninės vadovybė paprašė iš kiekvieno skyriaus deleguoti po du žmones, kurie savanoriškai sutiktų dirbti su koronavirusu sergančiais pacientais. Pasisiūliau aš ir dar vienas mano amžiaus kolega. Esame pakankamai jauni ir nuovokūs, kad prisitaikytume prie naujų sąlygų. Be to, suvokėme, kad anksčiau ar vėliau ten vis tiek būtume patekę – kiekvieną dieną „iškrentant“ vis naujiems gydytojams, pagalbos poreikis tik didės.
– Sau neįprastą darbą dirbate savaitę – kokia ji buvo?
– Esame chirurgai, įpratę operuoti. O čia pacientų yra, bet operuoti niekas neleidžia (juokiasi). Pirmą dieną daugiausia praleidome greta kolegų, kurie čia jau dirba seniai. Stebėjome ir mokėmės. Dieną situacija neatrodė tragiška. Dirba keli medikai, darbo krūviai paskirstyti, pacientus apžiūrime „porcijomis“. Viskas vyko sklandžiai. Bet kai atėjo naktinis budėjimas…
Mes buvome pakviesti žinant, kad prasidės hospitalizuojamų ligonių protrūkis. Taip ir atsitiko. Per parą paguldoma po 20 naujų pacientų. Trūksta medikų, trūksta lovų… Naktį vienas būni atsakingas už 80 sergančiųjų, kurių būklė bet kurią akimirką gali pablogėti… Sekmadienį vakare baigus budėjimą mūsų ligoninėje buvo laisvos šešios vietos. Šešios vietos Vilniaus mastu yra labai nedaug.
– Tai vargina?
– Gal ne kiek fiziškai, o psichologiškai. Tu nežinai nei kas bus už savaitės, nei po dviejų, todėl visiškai negali planuoti savo laiko. Baisiausia būna rytą po budėjimo. Kai visą parą nemiegojęs ir bėgiojęs nuo ligonio prie ligonio dar turi vienu metu kalbėti trimis telefonais: pacientų artimiesiems pasakoji apie jų artimojo būklę, duodi nurodymus skyriaus slaugytojai ir dar derini reikalus su Santaros klinikų infekcine ligonine.
Nors dauguma ligonių nėra labai sunkūs, jie dažniausiai yra vyresnio amžiaus, su gretutinėmis ligomis, tai reiškia, kad bet kurią akimirką jiems gali pablogėti.
O kiekvieną kartą eidamas pas pacientą tu privalai apsivilkti kombinezoną, dvejas pirštines, kaukę, akinius ir skydelį. Būnant šiame „kiaute“ su nuolat rasojančiais akiniais tu privalai išmokti pajausti žmogaus pulsą, paimti kraują, atlikti būtinus tyrimus.
Mums dar lengviau, kadangi turime ne tik prižiūrėti ligonius, bet ir spręsti įvairius organizacinius, logistinius klausimus, visą šitą apsaugą vilkime ne nuolat. O štai slaugytojos taip dirba dvylika valandų per parą.
Esi atsakinga ne tik už ligonius, bet ir už tai, kad, pavyzdžiui, nepritrūktų apsauginių kaukių. Nes jei nebus jų, niekas niekur negalės pajudėti…
Galų gale niekuomet nežinai, kokį ir kada gausi įsakymą (dabartinis ministras juos mėgsta atsiųsti pusiaunaktį) ir ką skubiai turėsi keisti.
Tai nuolatinis vidinis stresas. Kaip chirurgai mes esame įpratę prie dinamikos ir įtampos, bet čia ji kitokia – ne kasdienė. Todėl ir dirbti čia ateina daugiausia jauni, sugebantys lengviau prisitaikyti bei nestokojantys jaunatviško maksimalizmo, kurio manyje yra per akis (juokiasi).
– Sveikatos ministras mums sako, kad yra pasiruošta antrajai koronaviruso bangai…
– Jis tą patį aiškino ir pavasarį, o aš dirbdama ligoninės priimamajame neturėjau paprasčiausios apsauginės kaukės… Apie tai, kad bus antroji viruso banga, kalbama nuo pavasario, tačiau ligoninės įrenginėti pradėtos tik dabar, kai artėjame prie susirgimų piko. Mūsų ligoninėje taip pat ruošiami papildomi skyriai. Ten tik dabar diegiamos deguonies sistemos. Apie tai, kad Antakalnio ligoninė bus Santaros rezervas, buvo žinoma seniai. Tačiau visus pinigus skyrė Santaros klinikoms, o mus prisiminė tik tuomet, kai situacija ėmė drastiškai blogėti…
Tai, ką kalba ministras ir kaip jam atrodo, yra jo matymas. Viską daro patys medikai, bandydami savo išgalėmis išsisukti iš esamos situacijos. Iš tiesų, problemų su apsaugos priemonėmis dabar nėra. Trūksta deguonies (kuris svarbiausia pirminė priemonė kovai su šia liga) ir medikų. Kiekvieną dieną jų mažėja ir neįsivaizduoju, iš kur jų atsiras…
Ir aš kiekvieną rytą nubudusi pirmiausia savęs klausiu, ar man dar neskauda gerklės, ar dar galėsiu eiti į darbą…
– Bet juk, be koronaviruso, dar yra ir sulūžusios kojos, infarktai, kitos ligos…
– Taip. Ir čia būtina perskirstyti darbo krūvius. Laimei, mūsų ligoninė su tuo susitvarko ir visos kitos paslaugos teikiamos be sutrikimų. Atliekamos tiek planinės, tiek ekstrinės operacijos ir t. t. Šiuo metu labai norėčiau būti chirurginiame skyriuje ir operuoti. Tai yra – daryti, ką noriu ir kam ruošiausi daugybę metų. Deja, situacija yra tokia, kokia yra. Medikų trūksta, o esančių nevilioja net dvigubi priedai prie algos.
– Savo aplinkoje daugelis turime žmonių, kurie serga ar jau persirgo koronavirusu. Dauguma iš jų turėjo lengvą ligos formą. O kaip atrodo koronė, kai žmogui būtina hospitalizacija?
– Į ligonines dažniausiai patenka tie, kuriems užsitęsia karščiavimas. Jei yra daugiau nei 39 laipsniai karščio ir jo negalima kelias dienas numušti. Kas sirgo gripu žino, koks nemalonus jausmas yra aukšta temperatūra. Dar nemaloniau, kai tai tęsiasi daugiau nei savaitę. Sergantieji tikrai sužino, kad turi daugiau nei du šimtus kauliukų, nes juos visus „laužo“. Ir svarbiausia – dusulys. Tu dūsti vos nuo mažiausio judesio, negali žengti nė kelių žingsnių. Net į tualetą nesugebi nueiti savarankiškai.
Dažniausiai, jei žmogus jaunas, jei neturi šalutinių ligų, gali gydytis namuose. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti koronavirusu persirgęs žurnalistas Andrius Tapinas. Jam buvo vidutinė ligos forma, tačiau hospitalizacijos neprireikė.
Tokios pat būklės vyresnis žmogus, turintis šalutinių ligų, pavyzdžiui, padidėjusį kraujospūdį, būtų vežamas į ligoninę. Vidutinėje ligos fazėje būklė labai greitai gali pablogėti, todėl labai svarbu operatyviai suteikti pagalbą.
Nieko nedarant žmogus galėtų atsidurti reanimacijoje. Ten jo lauktų intubacija, guldymas ant pilvo (koronaviruso atveju plaučiai prisipildo vandens ir žmogus gali „paskęsti“ – tokiais sunkiais atvejais pacientas guldomas ant pilvo, kad skysčiai išsiskirstytų) ir baigtis liktų neaiški.
– Pavasarį keli COVID-19 susirgimai paralyžiavo šalį. Dabar atvejai skaičiuojami tūkstančiais, bet visuomenė elgiasi taip, lyg nieko nebūtų. Kodėl?
– Nesu tikra, ar galėsiu deramai atsakyti į šį klausimą… Pirmasis karantinas daugeliui buvo smagi pramoga. Taip – buvo baisu, taip – kankino nežinia. Bet užsidaryti nuo pasaulio daugeliui atrodė veikiau kaip smagi atrakcija, naujas pojūtis, išbandymas. Visuomenė labai greitai pavargo nuo visų draudimų – ėmė nebenešioti kaukių, rinktis parduotuvėse ir t. t. Ir visiškai nebesvarbu, koks susirgimų skaičius – žmonėms tai pabodo, kaip pabosta vaikui naujas žaislas…
Ir tuomet prasidėjo sąmokslo teorijos, kurių šalininkų su kiekviena diena daugėja ir jie nuoširdžiai mūsų nekenčia.
Kai pavasarį mus vadino herojais ir vaišino nemokamais pietumis – aš nuoširdžiai juokiausi, nes nujaučiau, jog tai bus penkių minučių reikalas. Šiandien ligoninės priimamajame išgirsti padėkos žodį – labai retas dalykas. Ir tas neigiamas požiūris į medikus eina iš valdžios bei persiduoda visuomenei.
Taip – koronavirusas labai panašus į gripą, tačiau dar yra labai daug dalykų, kurių mes nežinome apie šią ligą ir kai vienu metu suserga labai daug žmonių, tiesiog nebelieka nei ligoninių, nei personalo, nei resursų kovoti su šia liga.
Kodėl šaukiantys apie pasaulinį sąmokslą neįsiklauso, kas jiems yra sakoma? Visi apribojimai būtini pirmiausia ne tam, kad pandemija neplistų, o tam, kad vieną akimirką nebebus kam ir kur gydytis.
Labai paprasta matematika. Suskaičiuokite, kiek yra ligoninių, kiek jose vietų ir kiek yra sergančių koronavirusu. Ir tada kyla dilema – kam duoti deguonies, o kam ne. Ar sutiktumėte, kad jūsų sunkiai sergančiam tėvui būtų atjungtas deguonis ir jis būtų pasmerktas mirčiai vien todėl, kad jam 90 metų? Ko gero – ne. O kodėl mes turime priiminėti tokius sprendimus vien todėl, kad visuomenė nesugeba užsidėti kaukės?..
– Ar nesvyra rankos?
– Ir net labai dažnai. Tėvai žino ir nė kiek nenustebo, kai aš pasiprašiau dirbti su koronavirusu sergančiais žmonėmis. Nors ir labai nenoriu, regis, čia teks pasilikti ilgam. Jie žino mano patriotiškumą ir kovą už teisybę. Žino, kad jei reikės, aš užsivilksiu kario uniformą ir būsiu kitokiose – tikrose priešakinėse linijose. Bet kai prasimokius vienuolika metų universitete tau į akis teškia, kad „google parašyta kitaip“, kai priėmimo skyriuje iš tavęs atvirai tyčiojasi ir žemina, kai užverčia policiją skundais ir verčia eiti į prokuratūrą duoti parodymų, užuot, kad galėčiau padėti žmonėms… Tada rožiniai akiniai nukrenta ir staiga savęs klausi – kam man visa tai? Gal geriau lakuoti nagus ir gyventi be rūpesčių?
Kodėl tai darau? Aš kitaip negaliu. Mes turime šviesti visuomenę. Turi būti girdimas žodis intelektualų, tų, kurie iš tiesų žino ir supranta situaciją. Bet tai labai sunku. Kodėl susiskaldžiusi medikų bendruomenė? Nes daugumai yra gerokai lengviau tyliai dirbti savo darbą ir niekur nesikišti. Bet todėl mes tik važiuojame žemyn. Todėl vėl atgimsta tokios seniai pamirštos ligos kaip kokliušai, poliomielitas. Anksčiau žmonės tikėjo medikais. Dabar – kad žemė plokščia, kad ant galvos užvyniotas folijos gabalas saugo nuo 5G spinduliuotės ir kad su skiepais žmogui suleidžiami juos valdysiantys „čipai“…
– Kaip bėgate nuo tokios realybės?
– Kartais pakanka gerai išsiverkti… Labai mėgstu gamtą, tai paveldėjau iš tėčio, tad atsiradus laisvai minutei važiuoju į mišką ir ten vaikštau. O šiaip gyvenu labai sveikoje aplinkoje – draugai, kolegos, artimieji labai adekvačiai vertina pasaulį ir nuoširdus pokalbis su jais – pati geriausia terapija.
– Ačiū už pokalbį.
