Į talačkoniečių Dalios ir Henriko Gaidauskų namus atvedė lėlės, o dar tiksliau – iš plonos veltinės medžiagos, kartais šiek tiek derinant, pavyzdžiui, su organza, sukurti išraiškingi pasakų personažai. Jie mieli ne tik anūkėms Melisai, Mėtai, Barborai bei visai šeimai, bet ir iškeliauja į Vilniaus darželį, kur dirba Dalios draugė.
Rikiuojasi vienos pasakos veikėjai – Gaideliai, Vištytės, Ožkytės, Musė, Uodas, Mėnulis, Saulė. Rikiuojasi ir ropės rovėjai.
– Vienai lėlei sukurti, dirbant nuo ryto iki vakaro, prireikia trijų dienų. Dar priklauso ir nuo įkvėpimo. Kartais savaitę negaliu prisėsti, – atskleidžia Dalia Gaidauskienė. – Be to, mes ūkininkai.
Dalia daugiau rūpinasi avietėmis, braškėmis ir kitomis uogomis, o Henrikas – 160 hektarų ūkiu. Tiesa, jį jau perima Panevėžyje gyvenantis sūnus Tadas.
Jaunėlės dukters Deimantės šeima taip pat įsikūrė Panevėžyje, tad ir su dvejų metukų anūkėle Barbora seneliai dažniau matosi.
O vyriausioji Eglė dešimt metų gyveno Norvegijoje, ištekėjo už dzūko ir grįžo į Alytaus kraštą. Augina vienuolikmetę Melisą ir šešiametę Mėtą. Labai žaismingas derinys. Daug kas šmaikštaudami paklausia, ar vaistažolės neatvažiavo.
– Senelių ir anūkų ryšys ypatingas. Tėvai dirba, o seneliai jau turi daugiau laiko. Gerai suprantu, nes pati daug bendraudavau su savo babute. Mūsų vaikai užaugo be senelių, todėl aš netgi džiaugiuosi, jog esu baba. Dar iš Norvegijos, vos pradėjusios kalbėti anūkės, viena pavadindavo boba, o kita – čiuče. Mažoji jau šaukia babyte, – lėlių ir pasakų herojų kūrėja Dalia Gaidauskienė įkvėpimo semiasi pirmiausia iš anūkių.
Ji – talačkonietė nuo gimimo. Tėviškės sodybą Talačkonių vienkiemyje nutapė Dalios teta, tėvo sesuo Eugenija Krivickaitė-Vaišvilienė, gerai žinoma tautodailininkė.
Dalios mama dirbo kultūros namuose, tačiau gana anksti žuvo per eismo nelaimę važiuodama dviračiu.
– Mokiausi tuometėje Pasvalio aštuonmetėje mokykloje, norėjau būti siuvėja-modeliuotoja. Visą laiką siuvau, mezgiau sau ir vaikams. Eglė ir Tadas lankė pramoginius šokius, tad teko siūti nemažai įvairių kostiumų, – prisimena Dalia, įsigijusi vis dėlto vyniotojos-dvejintojos specialybę, o tokie specialistai buvo ruošiami Panevėžio „Lino“ fabrikui.
Vėliau Dalia daug kur dirbo – ir mezgykloje, ir gėlių, ir sėklų parduotuvėse…
O Henrikas Gaidauskas – žemaitis, iš Kelmės rajono, Pakražančio, Tytuvėnų technikumą baigęs zootechnikas, prieš 42 metus pagal paskyrimą atvažiavęs į Talačkonius, į tuometį „Įstros“ kolūkį.
1982-aisiais Dalia ir Henrikas susituokė, gavo naujus namus, kuriuos vėliau išsipirko. Sodybą išpuoselėjo iki gražiausiųjų rajone. Tačiau Dalia prisipažins:
– Svarbiausia, kad mums patiems jauku.
– Jeigu norit namuose visada turėti ką veikti, kurkitės sodyboje. Čia darbai nesibaigiantys, – įsitikino Henrikas.
Gaidauskai mėgsta namus puošti netikėtomis detalėmis. Tarkim, ant sienos suklijuotų kriauklių ir akmenėlių kompozicija.
– Jų yra ir iš Talačkonių karjero, ir iš Adrijos jūros pakrantės, – atskleidžia Dalia.
Įvairūs rankdarbiai jai patinka nuo vaikystės:
– Išskyrus siuvinėjimą. O velti pradėjau prieš ketverius metus. Įstojau į „Kraitės“ rankdarbių klubą. Kalėdinei parodai privėliau karolių. Kitą kartą – šalikų, riešinių. Lėlės atsirado prieš gerus metus. Pabandžiau ir patiko. Apskaičiuoju proporcijas, pasidarau iškarpas ir plonai pešioju vilną, dedu ant popieriaus. Taip per ilgą darbą pamažu suveliama, pavyzdžiui, varlytė.
Šie skoningi ir gražūs pasakų personažai visiems patiko – ir anūkėms, ir sostinės darželinukams.
Juk smagu anūkėms, kai bendraujant su seneliais, ekrane pirmiausia pasirodo močiutės nuveltas, tarkim, Uodas.
Beje, patinka anūkėms ir senelio traktoriai. Tik nei gyvuliukų, nei paukščių ūkyje nelikę.
– Apskritai Talačkoniuose gal vos du kiemai karvių laiko. Kaimynas dar ir jaučius augina, – Henrikas pastebi ir tai, kad jų kaime, gatvėje kuriasi vis daugiau jaunų žmonių, važinėjančių dirbti į miestą.
