– Mūsų seniūnija plati, daug kaimų ir kaimelių, vienkiemių, kuriuose gyvena paprastai vieniši senyvi žmonės, – pastebi Vaškų seniūnijos socialinė darbuotoja Edita Jasiūnienė, kuri atskleidžia, kad šioje seniūnijoje penkios lankomosios priežiūros darbuotojos rūpinasi maždaug keturiasdešimtimi žmonių.
Tarkim, atokiame Keliuotiškių kaime – vos trys vieniši gyventojai, ir visiems jiems reikia pagalbos.
Kaip pašmaikštauja Edita, lankomosios priežiūros darbuotojai tiesiog tenka pasiimti visą kaimą.
Penkiolika metų čia dirbanti Edita Jasiūnienė prisimena, jog priežiūros paslaugos namuose po truputį buvo pradėtos teikti jau gal prieš porą dešimtmečių:
– Pradžioje dažniau padėdavo kaimynai ir už tai būdavo skiriami pagalbos pinigai. Paskui vienas nuo kito vieniši sveikatos nebeturintys žmonės paslaugų pageidavo vis daugiau. Tiesa, ir dabar kai kuriuos reikia įkalbinėti, ypač senesni vengia, jiems nepatogu į savo namus įsileisti svetimą žmogų. Už lankomosios priežiūros paslaugą nedaug tenka mokėti. Ir tai, jeigu pajamos viršija pustrečio šimto eurų.
Šia pagalba siekiama, kad žmogus kuo ilgiau gyventų savo namuose. Tačiau lankomosios priežiūros paslaugos teikiamos tik darbo dienomis, pagal poreikį nuo vienos iki dešimties valandų laiko ir nuo vieno iki penkių kartų per savaitę.
Jeigu vaikai gyvena 40 kilometrų atstumu, jų tėvams gali būti teikiamos tik būtinosios paslaugos – asmens higienos ir priežiūros, pagalba aprūpinant produktais ir ruošiant maistą, sveikatos priežiūros ir atliekant kitus kasdienius darbus.
– Kartais vaikai prašo, kad lankomosios priežiūros darbuotoja jų tėvų namuose sienas nuplautų, o pačios močiutės norėtų, jog ir daržus ravėtų, – pasakoja Edita Jasiūnienė ir priduria, kad šiame darbe už diplomą dar svarbiau pašaukimas.
Kai lankomosios priežiūros darbuotojai vaškietei Sigitai Grikienei prieš dvejus metus buvo pasiūlytas šis darbas, ji prisiminė, kaip seniai, mokantis Staškavičių aštuonmetėje mokykloje, mokytoja paklausė, kas galėtų padėti vienkiemyje gyvenančiai vienišų senukų porai:
– Anuomet apie savanorystę nebuvo jokios kalbos, bet mes su klasės drauge, kokios penktokės ar šeštokės, panorome pagelbėti tiems senukams. Pas juos keliaudavom du kartus per savaitę, gal po tris kilometrus iki vienkiemio, žiemą brisdavom per pusnis iš savo Butniūnų kaimo, be jokio atlygio. Gaudavom nebent saldainių. Ir taip ištisus dvejus trejus metus. Mums patiko tiems seneliams padėti, su jais bendrauti. Buvo gaila, kai jų neliko.
Taigi po daugelio metų Sigita tarsi grįžo prie mėgstamo darbo:
– Mielai sutikau, mielos mano prižiūrimos močiutės. Kai einu atostogų, vis klausia, ar tikrai grįšiu.
O ir senelių gyvenimas ypač atokiuose kaimuose, vienkiemiuose iki šiol mažai kuo pasikeitė.
– Taip pat reikia prinešti vandens ir malkų, nupirkti ir atvežti maisto, išplauti grindis ir padėti sutvarkyti namus, – palygina Sigita tuos pačius kasdienius buities darbus. – Dar tenka pasirūpinti išskalbti drabužius, paimti vaistus, kreiptis į medikus.
Ar seneliai prašo kokių nors išskirtinių paslaugų?
– Nors lauko darbai mums nepriklauso, bet močiutės kartais paprašo pasodinti jurginus, pasėti agurkų ar žirnių. Geriau jau kasdien grindų neišplauti, o į daržą nueiti. Dviem močiutėms kiekvieną dieną, o trečiai – rečiau, reikia pagaminti valgyti. Pasitariam, ko šiandien norėtų, – Sigita Grikienė prižiūri devynis vienišus žmones, tačiau jau tvarkomi dokumentai dėl šių paslaugų dar vienai močiutei.
Tad Sigita triūsia kiekvieną darbo dieną. Ji rūpinasi seneliais, kurie gyvena Grūžiuose, Kalneliškiuose, Keliuotiškiuose, Vienžindžiuose ir Vaškuose. Jeigu kasdien visus lankytų, maršrutas nusidriektų apie keturiasdešimt kilometrų. Bet pas kitus reikia rečiau nuvažiuoti.
– Kalneliškiuose moteris ant patalo, todėl tenka dažniau užsukti. O dabar iš Vienžindžių, kur padėjau 95 metų ir 90-metei seserims, keliausiu į Keliuotiškius. Šis kelias labiau panašus į lauko keliuką. Ypač pavasarį ir rudenį prastas, šlapias žvyrkelis nuo Vaškų iki Grūžių, – Sigita atskleidžia, kad lankomosios priežiūros darbuotojos pas senelius važinėja savo automobiliais.
– Joms reikia turėti vairuotojo pažymėjimą ir negendantį automobilį, – pripažįsta Edita Jasiūnienė.
– Prižiūriu šešis žmones, kasdien užsuku į tris kiemus, nes verdu valgyti. Neseniai vaškietę turėjom pasiimti iš ligoninės ir užnešti namuose į antrą aukštą. Nors moteris ant patalo, tačiau jai baigėsi priežiūros laikas Slaugos skyriuje, – pasakoja lankomosios priežiūros darbuotoja Edita Stragienė. – Net miestelio žmonės dar neturi patogumų. Tad reikia prinešti malkų, vandens, pasirūpinti skalbimu ir, kaip žmogų numaudyti.
Jau seniai Vaškų seniūnijoje veikia pastatyta skalbyklė, o antrus metus įrengtas dušas.
– Ir šiandien viena močiutė čia maudėsi, – darbuotojos sako, kad prižiūrint bejėgius vienišus žmones sulaukia ir seniūnijos, ir Pasvalio socialinių paslaugų centro pagalbos.
Tiesa, Edita Jasiūnienė pasvarsto apie Pakruojo rajono Guostagalio bendruomenės projektą, pagal kurį teikiamos maitinimo paslaugos:
– Savo virtuvėje jie visiems kartu pagamina, o paskui pietūs išvežiojami seneliams. Mūsų darbuotojos gamina kiekvienam atskirai.
– Bet mes pasitariam, ko šiandien viena ar kita močiutė norėtų, ką jai pataisyti, – tokius maisto ruošimo namuose privalumus pastebi Sigita Grikienė.
Beje, Edita Jasiūnienė šyptelėjusi išsitaria, jog močiutė yra prašiusi lankomosios priežiūros darbuotojos ir vištą nukirsti. Tai irgi prie maisto ruošimo?..
– Šį pavasarį suėjo dvidešimt metų, kai rūpinuosi vienišais bejėgiais seneliais. Per tą laiką jau daugiau nei dvidešimt jų mirė. Dabar prižiūriu senukų porą ir dar šešias močiutes, – pasakoja lankomosios priežiūros darbuotoja Rita Jasėnienė, kurią sutikome Pasvalyje, prekybos centre atvažiavusią apipirkti senelių.
Rita susirašo, kam ko reikia, ir paprastai du kartus per savaitę leidžiasi į didįjį apipirkimą, dar tenka ir į turgų užlėkti. Taigi užtrunka dvi tris valandas, o visiems savo prižiūrimiems seneliams pilną automobilio bagažinę prekių prikrauna maždaug už tris šimtus eurų.
– Rūpinuosi viena močiute Pasvalio mieste, kiti gyvena Tetirvinuose, Titkoniuose, Noriuose, – savo darbo maršrutą atskleidžia Rita.
O lankomosios priežiūros darbuotoja norietė Raminta Leveikaitė pašmaikštauja tvarkanti devynias gryčias:
– Kyburiuose važiuoju pas penkis žmones. Tiesa, dabar vienas ligoninėje – nupjovė antrą koją. Žmogus dar nesenas, bet puolęs į neviltį. Be kitų kasdienių buities darbų, mums bene svarbiausia yra sugebėjimas bendrauti. Stengiuosi papokštauti, žmogų palaikyti, skleisti teigiamas emocijas. Ir dėstytoja mus mokė, kad galim šiukšlės nepaimti, tačiau dar vertingiau išklausyti, pasišnekėti, pakelti vienišam nuotaiką…
