Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse apie gyvenimą, pašaukimo paieškas, nežinomus Viešpaties kelius ir naujas patirtis kalbamės su naujuoju Pasvalio dekanu Henriku Kalpoku.
Teisybės ieškantis padauža
Dabartinis Pasvalio dekanas gimė prie Nemunėlio krantų, Gačionių kaime, Biržų rajone. Kadangi mama dirbo pamaininį darbą Biržuose ir į namus grįždavo tik savaitgaliais, berniuko auklėjimu daugiausia rūpinosi senelis Jonas ir močiutė Elena.
– Pirma mintis išgirdus žodį „vaikystė“ – senelių meilė. Ir visi to meto prisiminimai – nuo šieno krovimo iki vaikiškų išdaigų – viską matau per meilės prizmę. Būta visko – ir finansinio nepritekliaus, ir darbo kolūkyje moksleiviškų atostogų metu – visa tai ugdė ir grūdino, tačiau niekada netrūko svarbiausio – artimųjų, ypač močiutės meilės, – prisimena Henrikas Kalpokas.
Būsimasis kunigas mokėsi Biržų J. Janonio internatinėje mokykloje. Su ypatinga šiluma jis prisimena pirmąją klasės auklėtoją Adą Liutkienę.
– Tai buvo labai didelės širdies žmogus, sugebėjęs kiekviename vaike matyti ne vien tik darbo objektą, bet ir žmogų – su jo vaikiškais rūpestėliais ir džiaugsmais. Jei iš manęs kažkas išėjo gyvenime, tai nemažas ponios Ados indėlis.
Nuo mažų dienų ėmė formuotis charakterio bruožas, dėl kurio Henrikui Kalpokui ne kartą teko nukentėti ir pačiam.
– Kiek save prisimenu, visada buvau labai emocionalus ir negalė- jau pakęsti neteisybės. Amžinai kur nors įsiveldavau, ypač jei tekdavo ginti skriaudžiamą. Ir, žinoma, dažnai nudegdavau. Kai tai vykdavo tarp vaikų, tai atrodydavo nieko čia tokio, bet kai matydavau, kaip mokytoja tyčiojasi iš neįgalaus ar negabaus vaiko, kaip muša jį už tai, kad jis ko nors nesugebėjo išmokti – buvo tikrai skaudu. Problemos prasidėjo tada, kai po pradinių klasių pasikeitė klasės auklėtoja. Atėjusi nauja pedagogė labai aiškiai davė suprasti, kad ji padarys iš mūsų žmones. Žinoma, savais, anaiptol nepedagogiškais metodais. Aš tapau vienu iš jos „mėgstamiausių“ taikinių, tad teko keisti mokyklą ir persikelti į Rokiškio rajono Pandėlio vidurinę mokyklą.
Nors ir čia išdaigininkui ne kartą teko pas direktorių svečiuotis „ant kilimėlio“, Pandėlyje praleistus metus vyras prisimena su meile.
Pašaukimo link
– Mano šeimoje niekas neaugino kunigėlio. Gal laikai buvo tokie. Iš vaikystės nepamenu, kad kada nors būtume ėję į bažnyčią. Vienintelį kartą, kurį atmenu, kad buvome bažnyčioje – prosenelės laidotuvės. Na, o tarybinės mokyklos ideologinė formacija padarė savo. Su džiaugsmu tapau spaliuku, vėliau pionieriumi ir komjaunuoliu. Mane tikrai traukė ne Leninas, jo anūkai, ar sovietiniai didvyriai. Svarbiausia, kad buvo idėja, įdomi veikla, kad darėme daug gerų darbų. Tiesiog nuo pat mažens buvau idėjinis, nemokėjau gyventi tik šiaip sau. O tuo metu kitų alternatyvų ne- žinojau. Kartais manęs paklausia, ar ne gėda prisiminti tuos laikus. Visada drąsiai atsakau, kad ne. Tai buvo mano gyvenimo dalis, tai buvo mano patirtys, tai buvo tai, kuo aš tada šventai tikėjau.
Kunigas Henrikas tikina, kad su bažnyčia rimčiau susidūrė būdamas paauglys, kai žuvo dėdė. Teta, eidama pas kunigą tartis dėl laidotuvių, vedėsi ir sūnėną. Jam kunigas pasirodė būtent toks, apie kokius buvo kalbama mokykloje – juodas ir baisus. O šis, lyg atspėdamas jo mintis, paklausęs: „Tai ar nebijai kunigų?” Ir pasiūlęs ateiti patarnauti Mišioms. Nė už ką – pagalvojo sau tada. Kai po mėnesio buvo aukojamos Mišios už mirusį dėdę, bažnyčioje sustabdęs klebonas Stanislovas Krumpliauskas vėl užkalbino: „Tai ko neateini patarnauti?”
– Tuo laiku visi mano bendraamžiai jau buvo priėmę Pirmąją Komuniją, tik aš vienas „nesutvarkytas“. Aš, žinoma, buvau kategoriškai prieš, tačiau seneliai rado būdą, kaip mane palaužti. Tuo metu aš labai svajojau apie mopedą, tad buvo pasakyta, jei eisiu pirmos komunijos ir išpažinties – gausiu trokštamą transporto priemonę. Katekizmą išmokau per dvi savaites…
Tuo „bažnytiniai reikalai“ baigėsi, tačiau neilgam. Eilinį kartą kunigo S. Krumpliausko pakviestas, vaikinas nusprendė užsukti bažnyčion.
– Pasidarė smalsu, juolab kad mėgdavau naujus iššūkius, be to, kilo noras iš arčiau pažinti tai, ką mokykla pristatė kaip baisiausią dalyką. Taigi įsidrąsinęs nuėjau ir palengva pradėjau lankytis nuolat.
Sekmadienį – bažnyčioje, pirmadienį – komjaunimo komiteto posėdyje. Jaunuolis tame nematė nieko blogo. Save įtikinėjo, jog tiesiog domisi, tyrinėja sau iki šiol neatrastą sritį. Beje, mokykloje niekas nežinojo apie „užklasinę“ Henriko veiklą. Būtų rimtai kliuvę.
– Iš šiandienos pozicijų žiūrint, suprantu, jog Dievas įvairiausiais keliais ir būdais beldžiasi į žmogaus širdį. Kuo daugiau lankiausi bažnyčioje, tuo labiau bliuško buvę įsitikinimai. „Atrakcija“ virto rimtu dalyku: pradėjau gilintis, įsiklausyti, net šv. Raštą skaityti. Pradėjau suvokti, kad „Dievo reikalai“ vis labiau plečiasi mano širdyje. Tačiau, bet kokiu atveju, apie kunigystę nebuvo net mažiausios minties.
Visą straipsnį skaitykite 2017-10-31 „Darbe“
Įdomus ir nestandartinis pasakojimas apie kunigą. Ačiū teksto autoriui, dėkui kunigui, pasiryžusiam žingsniuoti nelengvu ir kupstuotu ganytojo takeliu. Beje, turiu vilties, kad ponas Gegužinskas ( dabartinis Pasvalio viršaitis) šio kunigo nepavadins p o n u, kaip jau yra nutikę šiam komunistinio jaunimo auklėtiniui – Pasvalio LLKJS RK sekretoriui! (klysti – žmogiška, bet, deja, tai rodo prastą „žemkėje“ įgytą išsilavinimą).
Labai gaila ,kad iškėlė kunigą Henriką iš Utenos,buvo paprastas ,nuoširdus ,sumanus žmogus,einant į bažnyčią visada norisi pamatyti mūsų buvusį dekaną Henriką.Sėkmės ,sveikatos Jums ir būkite laimingas Pasvalyje.
O gal nėra blogai, jei tam tikrų profesijų darbuotojai „rotuoja“ ar turėtų „rotuoti“?!? Tarkim, valdininkai, įvairių „mosčių“ vadovai (įskaitant „vadovus“) ir pan., žodžiu, tie, kurių pareiga su žmonėmis bendrauti. Neišimtis, manding, ir dvasininkai.
Vanduo, stovėdamas vietoje ima rūgti, maurais apeina, akmuo, ilgai begulėdamas apkerpija…
O mūsuose kaip? Koks buvęs tekintojas ar akušerė, nesiginčyju, gal ir išmanė savo amatą, bet po ketvirčio amžiaus, giriasi: „aš šeštą ar septintą kadenciją DIRBU Seime; kitas, žėk, tituluojamas „moksliniu agronomu“, nors tėviškės laukai jo net pėdelės nėra matę, veik 30 metų „vadovauja“ žemdirbių rajonui! Irgi, mat, DIRBA… Ir DIRBS, kol kulnais į priekį neišneš… O ką PADIRBO ar PRIDIRBO?.. („DARBO“ vyriausiasis redaktorius neseniai rašė, jog rajonas – vienas iš labiausiai nukentėjusių nuo žmonių emigracijos – tokie tat vaisiai ilgai DIRBUSIŲ, bet NEPERSIDIRBUSIŲ…).
Aš – už protingą „rotaciją“. Neišskiriant ir dvasininkų. Protingi ir mylimi – net Madagaskare tokie išliks. O jei koks „darbinykas“ mėgsta fotosesijas ar aplink zujančių liaupses – ką gi, turim, ką turim!..