Tai buvo gastrolės į Latviją. Atvažiavau pas Gintarą anksti rytą. Pusryčiams – kiaušinienė. Maždaug du šimtai gramų lašinių supjaustyti ir suversti į keptuvę. Kai riebalai išsilydė, į kliuksinčią karštų taukų jūrą įmušami du kiaušiniai: vienas man, kitas Gintarui. Kai ta riebi buzė buvo supilta į lėkštes, prisiminėme, kad neįdėjome svogūnų. Greitai surasta, nulupta galvutė, smulkiai supjaustyta ir sumesta į dar vieną (naują!) porciją lydytų lašinių. Keptas svogūnas, buvo užpiltas ant kiaušinio… Skrandis, kaip ir reikėjo tikėtis, sustojo. Laimei visą kelią, visas gastrolės dienas mes gėrėme degtinę su „Coca Cola“. Daug degtinės su „Coca Cola“. Labai daug… Trečios dienos rytą skrandį „pramušė“…
***
Kur važiuotume, kur dalyvautume, būdavo alkoholio… Dar autobusas nepajudėdavo iš Kultūros centro kiemo, o jau pasigirsdavo smagus atidaromo butelio „trekšt“… Ties „Via Baltica“ žiedu pradėdavome leisti putojantį Sigučio alų. Statinaitę dovanų veždavome beveik į visus festivalius ar teatro šventes. Tiesa, retai kada nuveždavome. Dažniausia vakarėlio įkarštyje bravūriškai pasitempę užlipdavome ant scenos ir iš visos širdies užtraukdavome „Oi bačkos, bačkos, jūs mūsų bačkos, mums įsakyta jus išlaižyt…“ Po smagios kelionės svečiams įpilti tiesiog nebebūdavo ko, tad likdavo tik dainuoti…
***
Tose pačiose latviškose gastrolėse dvi dienas mus lydėjusi kuratorė vis kraipė galvą – „Kaip lipsite ant scenos, juk visi esate „ne kondicijoje…“ O mes užlipome ir suvaidinome taip, kad nė žodžio lietuviškai nesuprantanti publika juokėsi iš kiekvieno mūsų pokšto, iš kiekvienos mizanscenos… Kad žinotumėte, kokie mes tada buvome laimingi! Jautėmės tikrais Aktoriais, kurie viską moka, viską sugeba ir bet kuri pasaulio scena mums – lyg jūra iki kelių. Buvome apimti puikybės, nors tai tebuvo paikybė… Tiesiog paprasti mokytojai, policininkai, verslininkai, staliai, ūkvedžiai, kurie Maestro rankose virsdavome nepaprastu moliu.
***
Kiekvienas spektaklis kas kartą buvo kažkuo kitoks. Prieš kiekvieną pasirodymą Gintaras vėl ir vėl kartodavo pastabas, detales, niuansus. Šimtąjį, tūkstantąjį kartą bandydamas iš grubaus molio nulipdyti porcelianinę pialą… Ir kas keisčiausia – jam tai pavykdavo… Salės juokėsi, verkė, plojo…
***
Visų linksmybių centre neišvengiamai buvo Gintaras. Kiekvienas jo tostas virsdavo mažu spektakliu. Kartais komedija, kartais drama, o jei po ranka pasitaikydavo gitara – miuziklu. Kiekvienas sustojimas sisioti – scenarijus spektakliui. Jei tai miškas – būtinai reikia rinkti grybus, skinti gėles, eiti medžioti, ar, sustabdžius pakeleivingą mašiną, nusigandusiu balsu pasiteirauti į kurią pusę reikėtų važiuoti norint pasiekti Samarą… Jei sustojimas nepažįstamame mieste, tiesiog privalu užėjus į parduotuvę prisipažinti pardavėjai meilėje, prašyti šalia seniūnijos išmaldos ar bandyti nuo policijos pasislėpti už vėliavos koto… Gal aš klystu, tačiau man regis visa tai buvo ne tik pokštas. Gintarui reikėjo įkvėpimo, tipažų, emocijų, reakcijų… Viso to, kas vėliau vienaip ar kitaip atgimdavo jo statomuose spektakliuose…
***
Savo penkiasdešimto jubiliejaus proga Gintaras atliko Lasukovo vaidmenį N. Nekrasovo pjesėje „Rudens nuobodulys“. Tuo metu liga jau progresavo ir tik artimiausi žmonės žino, kiek daug kančios Gintarui sukėlė pusantros valandos buvimo scenoje. Jis atlaikė. Būdamas prožektorių šviesoje jis nejautė skausmo…
***
Gintaras išėjo ne prieš ketverius metus. Jis šimtus kartų mirė prieš kiekvieną savo spektaklį tam, kad Keleivis Bernardas surastų savo kelią, kad išryškėtų saulėgrąžos rasose paslėptas žmogiškumas, kad iš devyniolikto amžiaus atkeliavęs Lasukovas primintų visų mūsų silpnybes, kad į Dauno sindromu sergančio berniuko lūpas sudėtų viso pasaulio skausmą, kad psichinę negalią turintys žmonės virstų Mažaisiais princais, leidžiančiais į dangų savo užmirštų svajonių kregždutes…
***
Vienose iš paskutinių gastrolių vaidinome Seirijų Juozo komediją „Iš Pasvalio pijokų gyvenimo“ „Cingu Lingu“. Gintarui šovė mintis išbandyti grimuotojo darbą. Pasiėmęs grimą, merkė savo storus pirštus į dažus ir plačiais mostais tepė artistams ant veidų… Devyniolikto amžiaus klėties teatras virto comedia d’el arte trupe… Aš iki šiol pamenu kiekvieną jo prisilietimą… Ir, kai salėje matau tuščią vietą, regiu ten sėdintį Gintarą… Rankos nusvirusios į šonus, galva palenkta… miega… Jis tuoj nubus… Tuojau… O tada tarsi fantastiškoje karuselėje ims suktis milžiniškas sielų kaleidoskopas, vadinamas teatru…
***
Aš nesigėdiju nė vienos su Gintaru išgertos taurės. Jei kažkas suteiktų magišką galimybę vėl kartu susėsti prie vieno stalo, išgerčiau iki dugno visą pasaulio degtinę. Kiekvieną lašą, kiekvieną žodį, kiekvieną jo sielos virptelėjimą. Nes ir prabėgus ketveriems metams nuo mirties, Gintaras Kutkauskas „pramuša“. „Pramuša“ savo unikalumu, sielos alchemija, tūkstančiais amžinybės mozaika virstančių prisiminimų. „Pramuša“ spengiančia tuštuma, kuri liko po jo…
Viktoras STANISLOVAITIS
Rytoj, sausio 20 d., bus minimos ketvirtosios Gintaro Kutkausko mirties metinės. 18 val. Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje aukojamos šv. Mišios Gintarui Kutkauskui atminti, 19 val. Kultūros centre bus pristatytas Maestro skirtas dokumentinis filmas „Pasaka apie žmogų-paukštį“. Tai Petro Vileišio gimnazijos trečiokų Beno Jackūno (režisierius) ir Eglės Giniotytės (scenarijaus autorė) kūrybinis darbas. Filmą montuoti padėjo tos pačios gimnazijos moksleivė Aistė Mažuolytė. Kaip teigia filmo kūrėjai, tą vakarą Gintaras Kutkauskas trumpam nusileis iš dangaus į žemę ir savo šeimos narių, draugų, kolegų lūpomis paseks pasaką apie žmogų-paukštį. Filmo pristatyme dalyvaus mišrus choras „Canticum Novum“. Renginys nemokamas.
