– Jokios egzotikos ar ko nors nepaprasto mano sodyboje nepamatysite. Tokia aplinka susiformavo iš tingėjimo, – šyptelėjusi netikėtai prisipažįsta Vytartų vienkiemyje gyvenanti Jolanta Zajarskienė.
Nors nustembame, kodėl iš tingėjimo, tačiau taip pat žinome, kad visi patobulinimai ir išradimai gimsta, kai žmogus ko nors neįveikia, tas darbas sunkus ar tiesiog nuobodus.
– Sodybos pakraštyje sunku privažiuoti nupjauti šlaitą, tad verčiau jį apsodinti. Vienos senos obels kelmo niekaip negalėjom išrauti, todėl jį užmaskavo gėlynas. Taip 26 arų sodyba tarsi savaime tvarkoma, kad man pačiai būtų jauku ir patogu, taigi niekam nenoriu įtikti. Iš tiesų sodyboje svarbiausia, jog žolytė nupjauta, – įsitikinusi Jolanta.
Jos sodyboje reikia nupjauti keturiolika arų pievos, tad per savaitę po tris valandas kaip niekur nieko su žoliapjove pravaikščiodavo.
– Bet neseniai vaikai padovanojo robotuką, kuris pats ropodamas žolę pjauna. Aš sėdžiu supamojoje kėdėje, o berniukas-robotukas dirba, – šmaikščiai pasakoja Jolanta Zajarskienė, kurios vienkiemio sodyba rajone viena gražiausių.
Kadangi vienkiemių nedaug likę, tiesiog nostalgija atginė į šią jaukumo ir ramybės oazę.
– Nežinau, ar čia galima pavadinti tuo tradiciniu vienkiemiu. Visai netoli – Pasvalio miestas, sodyba – prie pat kelio į Grūžius. O kiek šiuo keliu ypač žemės ūkio technikos pravažiuoja! Tačiau man tai ir patinka. Jauti gyvybę, jauti, kad nemiręs mūsų kraštas, – sako sodybos šeimininkė.
Šiame vienkiemyje modernumas dera su gamtos natūralumu. Tarkim, rupūžėmis.
– Dabar jų sumažėjo. Bet anksčiau vasarą rupūžių būdavo pilnas kiemas. Jos net verždavosi, lįsdavo į kambarį. Tekdavo atlaikyti ištisas rupūžių atakas. Aš jų be proto bijau, – prisipažįsta Jolanta. – O kai tik laukuose pasirodo pirmas kombainas, į namus subėga visos pelės. Patarė nuo jų gintis piktaisiais pipirais.
Tačiau tai niekai, palyginus su vienkiemio teikiamais malonumais.
– Vasaros vakarais atsisėdu supamajame krėsle ir mėgaujuosi ramybe. Labai smagu, tiesiog pasaka. Visai kaip babutė, – šypsosi jaunatviška dviejų anūkų, penkiametės Evos ir septynmečio Granto, močiutė, jau aštuoniolika metų dirbanti buhaltere uždarojoje akcinėje bendrovėje „Buliukų auginimas“.
Jolanta neslepia esanti senamadiška ir darbo nekeičianti:
– Kur čia daugiau betinkama. Nors kartais norėtųsi tokio darbo, kur nereikia galvoti. Juk buhalterei net atostogų ilgiau nei kelias dienas neįmanoma išeiti, nes viena dirbu. O vaikai tiesiai klausia, na, kiek tu, mama, namuose sėdėtum. Dvi savaites? Yra savaitgaliai, per kuriuos ir pailsiu.
Moteris ima juoktis:
– Tai jau pasidejuosiu…
Ir verda gardžią kavą moderniame aparate, kurį padovanojo būtent darbdavys.
Visą straipsnį skaitykite 2016-08-20 „Darbe“.
