Tarp Pumpėnų ir Pušaloto kiek toliau nuo kelio šviečia Nikolajaus Bagdonavičiaus erdvi sodyba. Vien nauja pirtelė už daugelį namų ir didesnė, ir prašmatnesnė.
– Smilgeliuose įsikūriau prieš 25 metus. Tuomet butą Panevėžyje išsikeičiau į šią vienkiemio sodybą, – prisiminė Pasvalyje registruotos romų (čigonų) bendrijos „Romano divs“ („Romų diena“) pirmininkas Nikolajus Bagdonavičius, kurio sėslumas paneigia posakį, kad vis kraustosi kaip čigonai.
Nikolajus dar vadinamas Čigonų baronu. Kodėl?
– Lietuviškai – tiesiog bendrijos pirmininkas, – paaiškina. Ši romų bendrija Pasvalyje įregistruota 1996-ųjų pabaigoje, taigi beveik prieš dvidešimt metų. Tada pas Nikolajų Bagdonavičių irgi apsilankėme, su juo kalbėjomės, namuose šurmuliavo daugiau žmonių, kieme stovėjo keli automobiliai.
Anuomet Nikolajus buvo Lietuvos romų bendrijos viceprezidentas:
– Mes nutarėm ir Pasvalyje įkurti savo bendriją, kad būtume oficialiai įteisinti, kad kiti apie mus žinotų ir galėtume teisiškai apsiginti. Čigonai – stipri tauta. Jie visą laiką kovojo už išlikimą, todėl ypač anksčiau buvo stengtasi griežtai laikytis savo papročių, šeimas kurti tik tarpusavyje, neįsileidžiant kitataučių. Tačiau dabar tas požiūris laisvesnis – ir mano žmona lietuvė…
Prabėgo dar du dešimtmečiai, dar labiau viskas pasikeitė. Nikolajus paaiškino, kad jo bendrija „Romano divs“ subūrė Panevėžio apskrities čigonus:
– Mūsų bendruomenėje per du šimtus narių ne vien iš Pasvalio rajono, bet ir Ramygalos, Panevėžio, Troškūnų… Tik kad į užsienį labai daug išvažinėjo. Ir mano dukra Samanta, baigusi Pumpėnų vidurinę, su šeima gyvena Škotijoje.
54 metų Nikolajus iš viso turi penkis vaikus ir dvylika anūkų. Beveik visi jie ir žmona Sandra užsienyje – Airijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Norvegijoje… Tik jaunėlis sūnus Aleksas, kuriam liepos mėnesį sueis 22 metai, Panevėžyje daugiau gyvena, nors irgi išvažiuoja į Norvegiją.
– Jis turi savo šeimą. Tad reikia dirbti. Ką veikia? Perka, parduoda. Mano visi vaikai vedę, – sako Nikolajus Bagdonavičius, šiuo metu Smilgelių vienkiemio sodyboje likęs vienas.
– O jūs į užsienį neišvažiuojate? – klausiu.
– Aš po infarkto, neturiu sveikatos, kibiro vandens negaliu nešti, – išsitaria Nikolajus. – Vaikai iš užsienio atvažiuoja, vasaroja. Čia dažnai pilna žmonių.
Erdviuose, jaukiuose ir tvarkinguose namuose langai ir durys atvertos, lengvas vėjelis plaiksto užuolaidas. Ką tik iš Panevėžio grįžęs šeimininkas pasiguodžia, kad labai tvanku. Tačiau nesunku pastebėti, jog traukia cigaretę po cigaretės.
– Daugiau nei keturiasdešimt metų rūkau, – prisipažįsta.
Pašnekovas teigia, kai Lietuva atsiskyrė ir tapo nepriklausoma, daug čigonų išvyko į Baltarusiją, Kaliningradą, Maskvą, kitas Rusijos vietas. Anot Nikolajaus, tuomet požiūris į čigonus buvo labai neigiamas, juos tiesiog diskriminavo.
– Kai atsikraustėm čia gyventi, kaimynai persigando, kad dabar jau čigonai viską išvogs. Matėsi, jog mūsų vengia, toks išankstinis nusistatymas, suformuota nuomonė. Bet įsitikino, kad niekas nedingsta, mes Smilgeliuose gyvenam jau 25 metus, ir visi apsiprato. Puikiai sutariam su Pumpėnų seniūne, pavaduotoja, socialinėmis darbuotojomis, – komplimentų negailėjo romų bendrijos pirmininkas.
Šioje sodyboje jie pradėjo gyventi ūkiškai, užsiėmė arklių verslu, ir visai neblogai sekėsi. Verslas, prekiavimas čigonams tiesiog į kraują įaugęs.
– Anksčiau tai vadino spekuliacija ir griežtai baudė. 1980 metais iš Baltarusijos į Lietuvą vežiau lovatiesių, staltiesių. Traukinyje patikrino, už spekuliaciją pasodino į kalėjimą. Metus laiko Novopolocke sėdėjau, – jau išsišnekėjus, prisiminė Nikolajus. – Visko teko paragauti. Mes esam gana uždari ir kartu laisvi, kiekvienas turim savo gyvenimą…
Ir tas gyvenimas dėliojamas tarsi spalvinga mozaika. O ryškias spalvas ir raštus čigonai, atrodo, mėgsta. Jie vis tiek išlaiko savitą gyvenimo būdą.
Asta BITINAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2016-06-04 „Darbe“.
