Siaurukas – ta „bambagyslė“, kuri kone šimtui metų buvo sujungusi nemažą dalį šiaurinės Lietuvos, mirė devintame praeito amžiaus dešimtmetyje. Tiksliau – buvo padalintas į dvi dalis. Panevėžio– Rubikių ruože įsteigta valstybės iš dalies finansuojama viešoji įstaiga „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“, kuri iki šiol, kiek leidžia jėgos, finansai bei entuziazmas, organizuoja pramoginius pasivažinėjimus siauruku. Visiškai kitoks likimas ištiko Biržų–Pasvalio–Pakruojo ruožą. Krovinių ir keleivių pervežimas buvo nutrauktas, stotys – išparduotos, o jokia kita veikla neišvystyta. Situacijos neišgelbėjo ir tai, jog 2003 m. dalis šio komplekso objektų buvo paskelbta kultūros paminklais.
Panevėžyje įsikūręs „Siaurojo geležinkelio klubas“ vasario pabaigoje iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ įsigijo apleistą siaurojo geležinkelio ruožą Biržų, Pasvalio, Pakruojo ir Panevėžio rajonuose. Ambicingi entuziastai jau šiemet žada pakviesti lietuvius bei užsienio turistus išbandyti istorinę geležinkelio techniką.
Sunykęs, tačiau ne beviltiškas
Tie, kas seka socialinių tinklų gyvenimą, be abejo, pamena prieš gerą mėnesį Pasvalio savivaldybės kultūros vertybių specialisto Gražvydo Balčiūnaičio fotoreportažą iš kelionės siauruko bėgiais nuo Mikoliškio iki Stačiūnų. Dauguma (šių eilučių autorius – taip pat) buvo tikri, kad istorikas, tiesiog vedinas smalsumo domisi senuoju techninio paveldo objektu. Tačiau, pasirodo, ši ekspedicija turėjo labai pragmatišką tikslą. „Lietuvos geležinkeliai“ buvo paskelbę siaurojo geležinkelio komplekso pardavimo aukcioną ir Savivaldybės specialistas atliko tokiu atveju privalomą objekto būklės patikrinimą.
Tie, kas gyvena netoli siauruko, ar internete matė G. Balčiūnaičio nuotraukas, žino, kad šis objektas daugelyje vietų yra, švelniai tariant, apgailėtinas. Dalis bėgių išvogti, tie, kurie likę – pasidengę storu velėnos sluoksniu ar apaugę medžiais bei krūmais. Tačiau Savivaldybės atstovo nuomone, situacija nėra beviltiška.
– Mitas, kad siauruko nebėra. Situacija sudėtinga, tačiau ne beviltiška. Aš praėjau atkarpą nuo Mikoliškio iki Stačiūnų ir tik keliose vietose radau išvogtus bėgius. Daugiausia jų trūksta ties Stačiūnų kaimu. Ruožas daugelyje vietų apaugęs krūmais, nors pavyzdžiui, Lepšynės miške jų beveik nėra. Kai kuriose vietose nukastas ir išvežtas žvyras, tad bėgiai kabo tiesiog ore. Labai prasta pabėgių būklė, tačiau iš esmės pats kompleksas egzistuoja.
„Siaurojo geležinkelio klubo“ užmačias kultūros vertybių specialistas vertina su atsargiu optimizmu.
– Prieš kelerius metus buvo imta svarstyti idėja siauruko atšakas paversti dviračių takais ir taip visą kompleksą pritaikyti turizmui. Anuomet, kai nebuvo jokių ženklų, kad situacija keisis ir atsiras suinteresuoti asmenys, toks pylimų pritaikymo variantas, ko gero, buvo racionalus ir puiki alternatyva galutiniam siauruko sunykimui. Tačiau tam nepritarė Kultūros paveldo departamentas. Puiku, kad atsirado žmonių, entuziastų, kurie siekia išgelbėti šį objektą. Kol kas „Siaurojo geležinkelio klubas“ nesikreipė į Savivaldybę su kokiais nors projektais ar pasiūlymais bendradarbiauti. Tačiau visada esame atviri idėjoms.
Tiki sėkme
Ar išdrįstumėte realizuoti milijonus kainuojančią svajonę, kišenėje neturėdami nė cento? Viešosios įstaigos „Siaurojo geležinkelio klubas“ direktorė Audronė Matulaitė-Zabielienė įsitikinusi, jog ne viską lemia pinigai. – Siaurukas – tai istorija, kuri vienija mus visus. Prie jos gera sugrįžti ir prisiliesti. Tam, kad naujam gyvenimui prikeltume šį paveldo objektą, reikia ne tik investicijų, bet ir visų kraštiečių palaikymo. Mums reikalingi savanoriai, žmonės, kurie galėtų rinkti prisiminimus, istorijas, su geležinkeliu susijusius daiktus. Mes visada laukiame tokios pagalbos.
Viktoras STANISLOVAITIS
Visą straipsnį skaitykite 2016-04-21 „Darbe“.
