Siaučiantis vėjas, sniegas ir dargana. Taip atrodė pasaulis prieš geras dvi savaites. Būtent tą nelemtą penktadienį, kai žiema „trinktelėdama“ atsisveikino su mūsų kraštu, Mikoliškyje vyko romansų vakaras „Po sidabro mėnuliu“.
Kandus šiaurys, akis deginančios šlapios snaigės ir galvoje besisukanti vienintelė mintis „Koks velnias nešė mane į tą galerą…“ – taip jaučiausi tą penktadienio vakarą. Važiuoti Mikoliškin skatino nebent ausyse skambantys organizatorių žodžiai: „Atvažiuok – darom Konrado kavinę…“ Tiesa, tą akimirką aliuzija į garsią tarpukario užeigą traukė ne dėl kultūros, o dėl stiklelio šilto krupniko…
Pirmiausia ką išvydau pravėręs Mikoliškio kultūros centro foje duris, tai keletą stilizuotų staliukų, uždengtų raudonomis staltiesėmis, ant kurių stovėjo po taurę vyno. Visa ši „instaliacija“, matyt, ir turėjo simbolizuoti smetonišką tarpukarį bei brolių Leonido ir Makso Konradų kavinę. Krupniko, regis, niekas neduos…
Bet palaukit – pilna salė žmonių! Nejaugi yra kažkokia jėga galinti priversti mikoliškiečius pasikelti nuo mylimos sofos ir nutolti nuo „šventojo“ televizoriaus ekrano? Pasidarė įdomu.
Vienas mano prietelius kažkada, audringos jaunystės laikais, yra pasakęs monumentalią frazę: „Meilė – tai toks širdies niežtėjimas, kurio jokio ožio kanopa nepakasysi…“ Kanopa gal ir ne, tačiau su ragu galima. Ypač, jei tai ne paprastas, o pasvalietiškas „Rags“!
Viktoras STANISLOVAITIS
Visą straipsnį skaitykite 2016-03-31„Darbe“.
