Šiandien, kai milžinišką dalį mūsų laiko praleidžiame virtualiajame pasaulyje, net ir poezija vis dažniau iš knygų puslapių persikelia į kompiuterių ar skaityklių ekranus. Kad ir kaip nesuderinama atrodytų tauri poezijos meno prigimtis ir informacija pergrūstas socialinių tinklų pasaulis, žodžio menas jame vis lengviau randa savąją vietą.
„Begalybės fragmentai“ – tai dviejų poetų kūrybinis eksperimentas, poezija, daugiausia kalbanti apie… jausmus. Anot vieno šio projekto autorių, mūsų kraštiečio Tomo Taškausko, socialiniuose tinkluose šiandien gimsta nauji lietuviškosios poezijos puslapiai. Apie tai ir dar daugiau – pokalbis po neseniai „nuskambėjusių” „Begalybės fragmentų” skaitymų.
Kokie žmonės slepiasi po „Begalybės fragmentais“?
Norėčiau pradėti nuo patikslinimo, kad „Begalybės fragmentai“ nėra jokia priedanga ar būdas nuo ko nors slėptis. Pasirinkome tokį pavadinimą, nes jis atspindi tekstų stilių, būsenas, kuriomis norime dalintis. Šį kūrybinį eksperimentą vykdo du autoriai – aš ir mano bičiulis Tomas Norkaitis.
Kaip gimė šio kūrybinio projekto idėja? Ar rezultatas buvo toks, kokio tikėjotės?
Susijungė keletas dalykų. Pirmiausiai ne sykį su bičiuliu buvom kalbėjęsi apie paradoksalią situaciją, kad šiuolaikinė poezija dažnai neatitinka skaitytojų lūkesčių – užuot įkvėpusi ir šildžiusi, dažniau nuteikia niūriai ir apskritai yra sunkiai suprantama dėl savo įmantrumo. Norėjusi kurti kažką paprastesnio, artimesnio žmonėms, populiaraus, bet ne banalaus. Antra, spartus Mantvydo Leknicko išpopuliarėjimas parodė, kad socialiniai tinklai yra puiki terpė tokiai alternatyviai kūrybai. Nusprendžiau ir aš pradėti savo eksperimentą, prie kurio pakalbinau prisijungti bendramintį. O rezultatai jau senokai pranoko lūkesčius – subūrėme daugiau nei 18 tūkstančių virtualių skaitytojų ratą, kurie ne tik skaito fragmentus, bet ir dalijasi jais, išsako po jais savo meilės prisipažinimus… Ar galėtų koks nors autorius norėti daugiau?
Kaip pats pavadinimas „Begalybės fragmentai“ siejasi su tuo, apie ką kalba ši poezija? Šis pavadinimas gimė visiškai netikėtai, panašiai gimsta ir daugelis fragmentų.
Tiesiog pasakiau šią frazę per vieną pokalbį ir supratau, kad ji puikiai tinka įvardinti tam, ko siekiame šiuo kūrybiniu eksperimentu. Fragmentai – nes tekstai trumpi. Begalybė – nes ir į kelis žodžius ją įmanoma sutalpinti.
Kas yra pagrindinis „Begalybės fragmentų“ įkvėpimo šaltinis?
Gyvenimas, kasdienybė, jausmai. Tie nepaprasti paprasti dalykai, kurie nuolat supa kiekvieną iš mūsų…
„Begalybės fragmentai“ kalba apie jausmus, tai, ko neretai atsisakoma šiuolaikinėje poezijoje, arba bandoma paslėpti po kalbos įmantrybėmis. Kodėl šiandienos žmogui gali reikėti ir tokios poezijos? Ar tikrai jos reikia?
Geriausiai būtų atsakyti vienu iš fragmentų: nuoširdumas paperka, net 2015-aisiais. Manyčiau, kad skaitytojų skaičius irgi daug ką pasako. Be to, esu išgirdęs visą eilę teigiamų atsiliepimų iš savo pažįstamų, kurie skaito fragmentus ir jais džiaugiasi.
Kalbino Rasa MURAUSKAITĖ
Visą straipsnį skaitykite 2016-01-09 „Darbe“.
Pa – ga – liau!!! Pagaliau šiame laikraštėlyje yra ką skaityti! Ačiū!
Jei nebūtų to reklaminio pasikartojimo „lankysis Joniškėlio krašte“ (– kaip jau esame rašę…), Beždžionės „martyškos“ sausio 9 d. „Darbas“ – tikrai neprastas! „Tak deržatj“, nepramokusiems kaimynų kalbos: ir toliau taip!..