Medicinos studijas Vilniaus universitete šiemet baigusi ir į chirurgijos rezidentūrą įstojusi ustukietė Dovilė Ragažinskaitė šypsosi prisiminusi, kaip prieš keletą metų kalbinama „Darbo“ tikino, jog mūsų r ajono ligoninėje rezidentūros atlikti nenorėtų. „Pasvalyje negaučiau tiek praktikos, kiek didžiuosiuose miestuose, o praktika rezidentūros metais ypač vertinga ir reikalinga“, – tuomet sakė Dovilė. Dabar mergina yra visai kitos nuomonės. Pastaraisiais metais, grįžusi gimtinėn vasaros atostogų, Dovilė jas leisdavo praktikuodamasi Pasvalio ligoninėje, o šią vasarą, rankose jau turėdama medicinos gydytojos diplomą, nutarė padirbėti Priėmimo ir skubios pagalbos bei Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuose.
Rankose laikė plakančią širdį
–– Praktiką ne kartą esu atlikusi ir sostinės ligoninėse. Ten teko patirti visko: sutikau labai nuoširdžių vyresniųjų kolegų, bet būdavo, kad kai kurie jų praktikantą pažinti ir vardu vadinti pradėdavo tik po kokio pusmečio. O tiek geranoriško dėmesio, kiek jo jaučiu Pasvalio ligoninėje, niekur kitur nesulaukiau. Ypač iš gydytojų chirurgų. Esant įdomesniam atvejui jie visada mane pasikviečia, atskleidžia visas ligos diagnozavimo ir gydymo subtilybes. Niekada nepamiršiu, kaip per vieną pirmųjų mano praktikų ligoninėn atvežė po traumos į pilvą kraujuojantį pacientą. Padėdama gydytojams ieškoti sužalotos vietos, į atvertą pilvo ertmę iki alkūnių sukišau rankas , o pati visa virpėjau iš susijaudinimo. Šiandien prie tokių stresų jau esu įpratusi. Žinau, kad emocijas būtina užgniaužti, matyti tik operuojamą plotą ir galvoti tik apie teisingiausią sprendimą.
Zina MAGELINSKIENĖ
Visą straipsnį skaitykite 2014-08-09 „Darbe“.
