Jau daugiau negu 50 metų atvėrus Joniškėlio ligoninės vaikų gydytojo kabineto duris pasitinka draugiška gydytojos Nijolės Janulaitienės šypsena. Šiemet miestelio gimtadienio metu ji buvo pagerbta Joniškėlio šviesuolės vardu. Kadaise po studijų iš laikinosios sostinės Kauno atvykusi į Joniškėlį, šiek tiek išsigandusi mažo miestelio realybės, bet sutikusi daug gerų žmonių, N. Janulaitienė Joniškėlio žmonėms padovanojo savo rūpestį, žinias ir draugystę. Jos pasakojime – jaunystės prisiminimų nuotrupos, pamąstymai apie retėjančias gydytojų gretas provincijoje bei džiaugsmai dėl pagijusių mažųjų ligonių.
Pradžiai trumpai sugrįžkime į Jūsų vaikystę, jaunystę. Kokie gražiausi prisiminimai?
Gimiau Kaune, mokiausi taip pat ten pat. Vėliau baigiau Kauno medicinos institutą, dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Taigi visą laiką gyvenau pas tėvus. Vaikystė, jaunystė toks laikas – ką ten ir prisiminsi.
Tiesa, atmintin įsirėžė studijų laikų kelionė. Po antrųjų metų institute visą mūsų kursą vežė į Kazachstaną keliems mėnesiams. Apgyvendino tokiame kaime, kultūros namuose. Buvom gavę kažkokius čiužinius ir visi miegodavome ant žemės. Vietiniai, būdavo, ateina į tuos kultūros namus, atsisėda ir sėdi, o mes norime ir atsigulti, pailsėti. Bet mes žinojome, jog jie negali pakęsti kiaulės mėsos, o buvome atsivežę lašinių. Mes juos tik ant stalo, o svečiai iš karto po vieną, po vieną ir išeina. Smagi buvo kelionė.
Kodėl visgi nusprendėte savo gyvenimą susieti su medicina?
Na, man tiesiog patiko. Net negaliu pasakyti, kodėl. Baigiau vidurinę, gal daugiau norėjau ir prie tėvų būti, nors jie ne medikai, paprasti darbininkai. Matematika nelabai sekėsi, o chemija, biologija – neblogai, tai ir įstojau į mediciną.
Pasirinkote tapti vaikų gydytoja todėl, kad to norėjote, ar lėmė studijų aplinkybės?
Ne, ne aplinkybės. Norėjau.
Kaip atsidūrėte Joniškėlyje?
Atvykau vos baigusi studijas. Anksčiau mokydavomės tik šešerius metus. Po penkto kurso, šeštame jau buvo galima rinktis, į ką gilintis. Aš nusprendžiau tapti vaikų gydytoja, o mano vyras – chirurgu. Su tuo ir buvo susijęs mano atvykimas į Joniškėlį – sekiau paskui vyrą, kadangi čia buvo laisva chirurgo vieta ir ministerija mums davė leidimą atvykti. Atvažiavusi į Joniškėlį pati pradėjau dirbti su tokia gydytoja Šlekiene.
Visą straipsnį rasite 2014-08-02 „Darbo“ numeryje.
