Spalvingas Salvinijos gyvenimas

Į Pasvalio krašto molį įklimpusi uteniškė Salvinija Mackutė – kūrybinga asmenybė. A. GARASTAITĖS nuotr.

Salvinija Mackutė, našlė, šešių suaugusių vaikų mama. Kilusi iš Utenos, miestietė, atitekėjusi į Raubonis, vėliau persikrausčiusi į Pajiešmenius, o dabar ją sutikome Geivitoniuose pas draugę Jolantą, už kelių kilometrų nuo Pasvalio, kolektyviniuose soduose vaizdingoje Pyvesos pakrantėje.

Gal ryškiausia ir viešiausia pastaroji netiesioginė pažintis su Salvinija per televizijos intelektinį žaidimą „Kas ir kodėl?“, kur ji, įveikusi ne vieną žaidėją, atkeliavo iki savaitės finalo.

– Aišku, buvo jaudulio, įtampos. O labiausiai bijojau savo devyniasdešimtmetės mamos, kuri sakė, kad bus gėda žiūrėti, jei nė į vieną klausimą neatsakysiu, – šmaikštauja Salvinija. – Televizijos grimerinėje buvau su Rita Miliūte, praėjo Zita Kelmickaitė, Nemira Pumprickaitė su Sauliumi Skverneliu… Dairausi, kur mūsų laidos vedėjas Darius Jurgelevičius. O jis mažas, per televizorių visai kitaip atrodo. Filmavimas trunka apie valandą dėl pusvalandžio eterio. Viskas vyksta gana laisvai. Per dieną nufilmuojamos visos savaitės „Kas ir kodėl?“ laidos. 

Su jaunėle dukra Vilija ir drauge Jolanta. A. GARASTAITĖS nuotr.

Į Vilnių Salviniją atvežė Jolanta, kuri jau nekantravo greičiau nerti į Kaziuko mugės šurmulį. Bet protinga draugė laimėjo dienos žaidimą ir teko dar palaukti vieną kitą valandėlę, kol filmavosi savaitės finale… 

– Utenoje turėjau nuostabų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Stepą Eitminavičių. Be galo mėgau ir mėgstu skaityti. Mokykloje buvo trys mano numylėtos vietos – choras, dramos būrelis, biblioteka, – prisimena Salvinija, kuri televizijoje, atrodo, laisvai jautėsi, nesimatė susikaustymo ar jaudulio, nes vis tiek scenos žmogus, dvejus metus režisūros mokėsi. – Man viršūnė – teatras, nors ir valytoja ten galėčiau dirbti. Utenos teatre, kur dirba režisierius Šarūnas Kunickas, esu dažna žiūrovė. Su rauboniečių trupe vis kur nuvažiuodavom. Raubonyse prabėgo daug metų. Ir dainavau, ir vaidinau, ir eiles skaičiau. 

Pasvalio uteniškė Salvinija Mackutė Joniškėlyje skaito tarmiškus eilėraščius. A. GARASTAITĖS nuotr.

Moteris mėgsta keliauti, beprotiškai patinka kryžiažodžiai: 

– Aš turiu ne tik sužinoti, bet ir į viską įsigilinti, tiek keliaudama, tiek skaitydama. Turiu viską susidėlioti į savo smegenų lentynėles… 

Salvinija išsitaria norėjusi būti aktorė, o gal radijo diktorė, tačiau mama tuoj nusodino, kad stora, negraži, ilga nosim. Taip ir įtikėjo. 

Mergina pasuko į Rokiškio kultūros mokyklą mokytis režisiere, bet nebaigė. 

– Klausiau mamytės – išsimokiau taupomojo banko kontroliere-kasininke ir dirbau Kauno centriniame, Utenos bankuose, – atskleidžia Salvinija. 

Tad kaip ji atsidūrė Pasvalio krašte? 

– Panevėžyje mokiausi kirpėja su būsimojo vyro seserimi, kuri ir supažindino su išsiskyrusiu savo broliu, – netikėtą gyvenimo posūkį prisimena Salvinija. – Raubonyse susipažinom, Dalius atvažiuodavo, įsimylėjo. Atsitempė į Raubonis. Šiame krašte tiesiog košmariškas molis. Aš – miestietė, o atitekėjusi į kaimą laikiau ir tris karves, ir motininių kiaulių, buvo ir daržai, ir vakavimai, ir uogienės… 

Ir draugai, ir pati Salvinija negalėjo tuo patikėti: 

– Sakiau, kad kaimas – ne man, vyras – ne traktoristas, nebus daug vaikų. Savo pirmagimės Margaritos susilaukiau 1991-ųjų rugpjūčio 19-ąją – per Maskvos pučą. Ji jau gal dešimt metų Anglijoje, fabrike, kur maistą gamina, cecho vadovė. 

„Suktis virtuvėje – irgi kūryba“, – įsitikinusi Salvinija. A. GARASTAITĖS nuotr.

Beje, kai 1995 metų gegužę Salvinija ištekėjo, pasiliko savo pavardę: 

– Balčiūnienių – daug, Mackutė – išskirtinė. Teatro, kūrybos žmonės – mergautinėm pavardėm. Gyvendami Raubonyse, susilaukėm penkių vaikų. Kai vyras mirė, mūsų vyriausiam Tomui, sugebėjusiam gimti gruodžio 31-osios vakare be dvidešimt vienuolika, buvo keturiolika metų, o jaunėlei Vilijai – šešeri. 

O dar bendrauja su vyro vaikais Inga ir Mantu, dar jos pačios Margarita. Taigi iš viso jau ir aštuonios jų atžalos. 

– Mūsų sūnūs skirtingi. Tomas lankė dailę, dabar Anglijoje dirba statybose prie apdailos. Domantas eidavo į bokso treniruotes, mokėsi Šiauliuose, buvo irgi prie statybų, bet dabar Norvegijoje dirba kurjeriu, – pasakoja Salvinija. – Dukra Indrė, tvarką mėgstanti pedantė, floristikoje turėjo laimėjimų, buvo Portugalijoje, tačiau Šiauliuose dirba degalinėje. Jos draugas meniškas – Naisių vasaros teatro apšvietėjas. Dukra Silvija Šiauliuose baigia mokytis kirpėja. Jaunėlė Vilija – tikra gyvūnėlių mylėtoja, mokosi Kaune, bus gyvūnų prižiūrėtoja… Nors aš net dviračiu nevažinėju, o vaikai automobilius vairuoja. Dabar draugė Jolanta mano šoferis. Artimiau susipažinom, kai buvo vaikų mokytoja. Abi mėgstam keliauti. Išvažiuojam ir viena kitos klausiam, kur sukam. 

Mama Salvinija su dukromis (iš kairės) Vilija, Indre, Margarita, Silvija. Asmeninio albumo nuotr.

Šiandien Salvinija užsiregistravusi Užimtumo tarnyboje, sako, esanti budinti virėja. Tai dar vienas jos gyvenimo posūkis – virėja dirbo Krinčino ir Pajiešmenių mokyklose, trejus metus Rygoje „Can-can“ picerijoje kepė picas. 

– Vieną savaitę dirbam, kita – laisva. Pavargdavom, – neslepia Salvinija. – Dirbo Rygoje ir daugiau šio krašto lietuvių, taip ir pradėdavo mus išvežioti nuo Saločių, Puškonių, Namišių, Nakiškių, aš gyvenau Pajiešmeniuose, o toliau sukdavo į Biržus. 

Prieš penkerius metus Latvijos sostinės laikotarpis baigėsi, bet Salvinija yra prisipažinusi: tikrai pasiilgstu Rygos… 

Su vaikais ir jų draugais: Mindaugas, Silvija, Mindaugas, Vilija, Neda, Tomas, Salvinija. Asmeninio albumo nuotr.

Salvinija augo su dviem broliais Utenoje, gražioje vietoje: 

– Abu tėvai iš Labanoro. Tėtis buvo jūreivis. Tik mama pareiškė jūreivio žmona nebūsianti ir tėtis nebeišplaukė. Jis buvo kūrybingas, prisimenu tėčio marionetes, net šepečiu mokėjo groti. Mama siuvėja, aukštuomenei siuvo. Mane vis apžiūri, ar gerai atrodau, gyvena Švenčionėliuose. Legendinė mama 89-ojo gimtadienio proga buvo užsiprašiusi auksinio žiedo… Juokiasi, kad Pajiešmeniuose gyvenu Miško gatvėje. Sako, miško nėra, o tokia gatvė yra. Mano gimtojo krašto žmonėms čia miškas – kaip šabakštynas. Ir žmonės čia kitokie, sunkiai prisileidžia. Kaip tas sunkus molis…

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.