Apsnūdęs ir tvankus rytas. Staiga cypteli telefonas. Žinutė: „Ar žinote, kad Pasvalyje lankosi garsi kvepalų ir papuošalų kūrėja?“ Nežinau ir nelabai noriu žinoti. Vat, jei apsilankytų koks vėsinimo ar ledų gamybos specialistas… Stumiu telefoną į šalį ir užsimerkęs įsivaizduoju gaivų, ajerais kvepiantį vandenį…
Palauk palauk – parašyta – „garsi“ ir „Pasvalyje“. Gal čia kas įdomaus? Tačiau ką pasiųsti pas tą parfumerijos ir bižuterijos žvaigždę – viena kolegė serga, kita išvažiavusi pas herojų?
Važiuočiau aš – bet apie kvepalus žinau tik tiek, kad losjoną po skutimosi (kai dar skusdavausi) pirkdavo žmona, o papuošalai… Apie kosminių raketų navigacinę sistemą žinau daugiau nei apie tai, ką reikia verti į ausis, kabinti ant kaklo ar mauti ant piršto. Tačiau kito pasirinkimo nėra ir pas Pasvalio kempinge apsistojusią viešnią tenka važiuoti pačiam.
Priėmė islamo tikėjimą
– Kuo kvepia Pasvalys? Šiuo metu – rytine kava su žiupsneliu cinamono… O jei rimtai – teko pasivaikščioti po jūsų miesto centrą ir galiu drąsiai pasakyti – Pasvalys kvepia švara. Šviežiai išskalbta švara. Nemačiau nė vienos šiukšlės ir tai mane labai sužavėjo, – šypteli Daiva Ahmad Keršytė, daugeliui labiau pažįstama Crystal Daiva pseudonimu.
Išsikalbame ir sulig kiekvienu žodžiu mano nuomonė apie pašnekovę kinta geometrinės progresijos greičiu. Tikėjausi sutikti „fifą“, o susipažinau su ambicinga, atvira, nuoširdžia ir kiekviena gyvenimo akimirka besimėgaujančia drąsia moterimi, kurios gyvenimas vertas atskiros knygos.
Daiva – vilnietė, jau dvidešimt dvejus metus gyvenanti Londone.
– Kuriu kvepalus ir papuošalus bei įvairius aksesuarus iš Svarovskio kristalų – tokia mano spindinti ir kvepianti kasdienybė. Tačiau, kai prisimenu, kokį kelią teko nueiti, kartais net susigraudinu.
Daugiau nei prieš dvidešimt metų Daiva buvo lietuviško šou pasaulio dalis – šoko naktiniuose klubuose, įvairių garsių popgrupių ir atlikėjų koncertuose, o dienomis toms pačioms žvaigždėms siuvo drabužius.
– Baigiau lengvąją pramonę. Pagal išsilavinimą esu siuvėja-siuvinėtoja, tad kompozicija, dizainas ir panašūs meniniai dalykai man niekada nebuvo svetimi.
Tuomet į merginos širdį pasibeldė meilė. Daiva susipažino su savo pirmuoju vyru – Didžiosios Britanijos piliečiu, kurio tėvai kilę iš Pakistano. Prieš vestuves ji priėmė islamo tikėjimą.
– Tai buvo tikėjimas, kuris man padėjo atsakyti į tam tikrus vidinius klausimus bei sutikti labai daug šiltų žmonių, kurie mane priėmė kaip seserį ir nuoširdžiai rūpinosi.
Neįprastas mūsų kraštuose moters pasirinkimas neliko nepastebėtas.
– Tie, kas buvo tikri draugai, mano apsisprendimą priėmė kaip savaime suprantamą. O tie, kurie nuo manęs nusisuko… Vadinasi tokia ir tebuvo ta draugystė. Mama gal labiausiai liūdėjo, kad nebevalgau kiaulienos (juokiasi) ir kartais atsidusdavo, jog turėdama tokius gražius plaukus, slepiu juos po skara…
Teko Daivai susidurti ir su visuomenėje paplitusiais stereotipais.
– Žodį „teroristas“ girdėjau ne kartą ne tik bendrai visų musulmonų, bet ir tiesiogiai savo atžvilgiu. Ir ne tik iš svetimų, bet ir artimųjų, kurie ne kartą yra sakę „Viskas gerai ten būtų, faina ir vyras negeria, bet kodėl jūs tokie… teroristai?“ Tokiems visada kartoju – nusikaltėliai yra nusikaltėliai, nesvarbu, kokiai religijai ar kultūrai priklauso.
O kaip musulmonai reaguoja į kitatikius, kurie priima jų tikėjimą?
– Su didele pagarba. Jie nuo gimimo taip gyvena, o tu savo noru, savo suvokimu priėmei jų pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą. Be to, aš išmokau jų kalbą, o tai didžiulės pagarbos ženklas jų kultūrai. Kita vertus, ta pati taisyklė galioja bet kuriame pasaulio krašte. Turiu draugę, kurios vyras pakistanietis laisvai kalba lietuviškai ir dėl to vertas pačios didžiausios pagarbos. Santuoka su vyru truko devynerius metus. 2009 metais pora išsiskyrė.
– Dažnai sulaukiu klausimų apie stereotipinį musulmonų požiūrį į moteris, apie tai, kad jos beteisės ir t. t. Pasakysiu vienintelį pavyzdį. Po skyrybų sūnus liko gyventi su manimi. Tėtis suvokė, kad jam bus daug geriau su motina nei su tėvu, kuris nuolat dirba ir niekuomet nebūna namuose. Protingų žmonių yra visur.
Nors santuoka su musulmonu iširo, Daiva liko ištikima naujajam tikėjimui. Tik praeitų metų pabaigoje ji liovėsi nešioti islamą išpažįstančioms moterims būdingus uždarus rūbus.
– Aš dirbu Londono mados savaitėje, kur vyksta daug renginių, atvažiuoja įžymūs svečiai, su kuriais tenka bendrauti, lydėti į įvairius vakarėlius ir pan. Vilkėti tradicinius rūbus būtų nepagarba, todėl aš nusirišau skarą. Tačiau ir toliau likau musulmone. Meldžiuosi tam vienam Dievui, pasninkauju per Ramadaną, nevalgau kiaulienos ir t. t. Tačiau nesakau, jog kažkada neateis ta diena, kai aš vėl apsigaubsiu skara.
Svarovskio spindesys
Kol buvo santuokoje, vyras nenorėjo, kad Londone gyvenanti Daiva dirbtų, tad ji augino vaiką ir siuvo namuose. Po skyrybų pirmasis moters darbas – būti karaliene Viktorija.
– Aš apsirengdavau karalienės rūbus, užsidėdavau didelę skrybėlę, pasiimdavau pintinę gėlių ir vaikščiodavau šalia Vindzoro pilies, reklamuodama fotostudijos paslaugas.
Kartą Daivai paskambino draugai ir paprašė trumpam priglausti moterį, neturinčią kur gyventi.
– Tai buvo susitikimas, nulėmęs mano verslo atsiradimą. Mano viešnia dirbo su Svarovskio kristalais, parodė, kas ir kaip. Žingsnis po žingsnio, susidraugavome ir net tapome geriausiomis draugėmis. Šiemet ji organizavo mano pristatymą Šveicarijoje.
Daiva ne tik labai greitai perpranta visas technologines papuošalų gamybos ypatybes, bet ir sukuria savitą stilių, kuris patraukia užsakovų dėmesį.
2014 metais žmonės, kuriems priklausė fotoateljė kur dirbo Daiva, pakviečia ją vykti į Dubajuje vykstantį „Global Village“. Tai didžiausias pasaulyje turizmo, laisvalaikio, prekybos ir pramogų projektas, kur pristatoma 90-ies pasaulio šalių kultūra.
–Ten nemokamai gavau parduotuvę-studiją, kurioje gaminau papuošalus. Atėję žmonės galėjo stebėti kaip visa tai darau, nusipirkti mano dirbinių.
Daiva ne tik kuria, bet ima skleisti savo žinias. Veda seminarus Lietuvoje, Graikijoje, Norvegijoje, Maltoje, kitose šalyse.
– Svarovskio kristalai – visų „šarkų“ svajonė. Tai ne natūralus akmuo, o labai prabangus stiklas, kuris gamybos technologijomis paverčiamas antru pagal spindesį po deimantų. Net karalienė Viktorija puošdavosi Svarovskio kristalais.
Daiva kuria ne tik papuošalus, bet brangiais kristalais inkrustuoja automobilių paneles, šalmus ar … marmurinio kočėlo rankenas. Pernai sulaukė pasiūlymo Svarovskio kristalais išklijuoti prabangaus „Lamborghini” kėbulą. Ir nors užsakymo atsisakė, bet davė kelis patarimus, kaip komponuoti spalvas, kad galutinis variantas atimtų žadą.
Paklausta, kiek kainuoja tokie daiktai, kūrėja diplomatiškai išsisuka nuo atsakymo, leisdama suprasti, jog tai nėra pigus įgeidis.
– Mano klientės moterys, kurios nori būti gražios. Aš džiaugiuosi, kad mano kūriniai kažkam suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Juk, kai tu jautiesi patenkintas savimi, nejučia ir nugara išsitiesia, ir smakras pakyla. Ir tai yra didžiausias mano darbo įvertinimas. Kūrėjų yra daug, tačiau aš jų nelaikau konkurentais. Jie – mano kolegos. Aš su niekuo nekonkuruoju, o gaminu tai, kas patinka man. Toks požiūris labai padeda gyventi. Klientų užteks mums visiems, tereikia daryti tai, kas tau patinka.
Tarp Dubajaus ir… Matuizų
Tolimas Dubajus daugumai iš mūsų – egzotika. O kaip jį mato Daiva, ten besilankanti kelis kartus per metus?
– Turiu pasakyti, kad tos egzotikos likę gerokai mažiau. Vietiniai kalba, kad šeichai gauna mažiau pajamų iš naftos, tad atvėrė šalį turistams. Nežinau, kiek tame tiesos, tačiau dabar Dubajus labiau primena Las Vegasą. Tai be galo švarus ir saugus bei, žinoma, prabangus ir brangus miestas. Arabai – paprasti, šilti ir malonūs žmonės. Jei pasakysi, kad atsitiko bėda ir neturi kur pernakvoti, tikrai priglaus bei suteiks nakvynę. Dažnai sulaukiu klausimų, kaip reikia rengtis einant į vieną ar kitą vietą Dubajuje. Atsakau visiems vienodai – galima rengtis viskuo, kas yra proto ir elementaraus padorumo ribose. Juk ir Vilniuje į prekybos centrą jūs neisite vilkėdami tik maudymosi kostiumėliu…
Daiva užsimena, jog išorinis spindesys bei prabanga turi ir savo kainą.
– Jungtinių Arabų Emyratų valdžia labai rūpinasi savo piliečiais. Mokslas, medicina ir kiti dalykai tos šalies gyventojams yra nemokami (kartais pagalvoju, kad jei Lietuvos valdžia bent pusę tiek rūpintusi mumis – būtų visiškai kitoks gyvenimas). O atvykėliai už viską turi mokėti ir labai brangiai. Jei mes dabar persikeltume ten gyventi ir aš sugalvočiau sūnų leisti į paprastą mokyklą, turėčiau mokėti tiek, kiek Europoje kainuoja universitetinės studijos… Yra ir kita tos prabangos pusė, kuri man labai nepatinka. Ten tvyrančiai prabangai prižiūrėti ir statyti yra samdoma begalė žmonių iš trečiųjų šalių – Indijos, Bangladešo ir kt. Tie žmonės nemoka nei skaityti, nei rašyti, o ir pirmuosius asmens dokumentus gauna tik atvykę į Dubajų. Jiems pažadami aukso kalnai, o realybė labiau primena gyvenimą koncentracijos stovykloje… Tai labai neramina.
Ar pasaulio pilietės širdyje dar yra vietos Lietuvai?
– Žinoma! Ryšys su Lietuva niekuomet nebuvo nutrūkęs ir čia grįžtu nuolat. Nors gyvenau Vilniuje, visos mano „parduotos vasaros“ prabėgo arba Alytuje pas gimines, arba Varėnos rajone, sodyboje, stovinčioje Matuizos miesčiuke, kuriame yra plytinė ir labai daug grybų bei uogų, dėl kurių, kaip žinia, dzūkų mergos niekuomet nebus nuogos (juokiasi). Tie prisiminimai širdyje bus amžinai. Esu dažnai kviečiama į įvairius lietuvių renginius. Pasvalys – vienuoliktas miestas Lietuvoje, kurį per paskutinį mėnesį aplankiau keliaudama po mūsų šalį ir pristatinėdama savo produktus.
Kuo kvepia laimė?
– Kai 2000-aisiais persikėliau gyventi į Londoną, viena pirmųjų kelionių buvo į Egiptą. Man tai buvo svajonių šalis, kuri egzistavo tik televizoriuje ir pasakose. Dabar bepigu, kai yra visos galimybės keliauti. Man augant pasaulio pažinimas buvo įmanomas vieninteliu būdu – per knygas. Pamenate, buvo tokia knygų serija „Pasaulio pasakos“? Nežinau, kiek kartų esu ją skaičiusi… Egipte vienas taksistas nuvežė mane į kvepalų fabriką. Ten širdyje gimė svajonė – gaminti kvepalus, ant kurių būtų parašytas mano vardas.
Prireiks penkiolikos metų, kad ši moters svaja virstų realybe.
– Dirbdama „Global Village“ susipažinau su žmonėmis, kurie išimties tvarka vienoje gamykloje pagamino 200 vienetų pirmųjų mano kvepalų. Tai buvo pradžia. Esu labai dėkinga Anglijoje dirbančiai parfumerei Eglijai Vaitkevičei, kuri mane labai daug ko išmokė. Ji padėjo suprasti, jog norint kurti kvepalus, neužtenka vien sumaišyti skirtingus kvapus – būtinos chemijos, fizikos žinios, suvokimas, kaip sąveikauja skirtingų medžiagų molekulės. Prieš pandemiją planavau keliauti į Prancūzijoje esantį Graso miestą, vadinamą pasaulio parfumerių sostine, gilinti savo žinių, tačiau sustojęs pasaulis privertė pakeisti planus.
Daiva prisipažįsta, jog jos sumanytus kvepalus kuria „žmonės-nosys“.
– Tai specialistai, kurie kuria kvepalų gamybos formules. Juos galima pavadinti savotiškais kvapų someljė. Aš jiems pasakau, kad, pavyzdžiui, noriu vanilės, tonka pupelių ir ambroksano, kad kvapas turėtų medienos atspalvį. Žmogus-nosis visa tai sumaišo ir tada mes redaguojame jį tol, kol tampa toks, kokio noriu aš.
Verslininkė pasakoja per metus išleidžianti po du kvapus. Jais prekiauja socialiniuose tinkluose, savo sukurtoje internetinėje, bei keliose „gyvose“ parduotuvėse, esančiose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
– Dubajuje sako, kad mano kvepalai – žiauriai kuklūs, anglai – kad kičas, o lietuviams – pats tas. Aš labai didžiuojuosi lietuvių skoniu, jų grožio pajautimu, kuriame prabanga pinasi su elegancija ir išlaikytu rafinuotumu. Dažnai iš savo klientų sulaukiu laiškų, kuriuose rašoma maždaug taip: „Niekada dar nemačiau tokios laimingos mamos, sesers, kaip tą akimirką, kai ji pasikvepino jūsų kvepalais…“ Tai pats didžiausias mano darbo įvertinimas ir kartu garbė, jog galiu prisidėti prie kažkieno šventės. Kokia tokios sėkmės paslaptis? Viskas labai paprasta – aš kuriu ir kitiems siūlau tik tai, kuo kvepinčiausi pati.
Mintyse bandau prisiminti didžiuosius pasaulinio lygio gamintojus, kurie jau seniai yra tapę visos parfumerijos pramonės etalonu ir jau žiojuosi klausti, ar nesunku su jais konkuruoti. Tačiau Daiva iš pusės žodžio supranta mane.
– Taip, tai yra nišiniai kvepalai. Tačiau per paskutiniuosius dešimt metų, kai tai, nuo ko kaifuoju, sugebėjau paversti savo verslu, žmonės taip pat labai pasikeitė. Jie išmoko vertinti nišinius produktus ir mažus gamintojus. Kita vertus, net ir būdamas mažas, tu gali gaminti unikalius produktus ir tai yra dar viena galimybė pabūti kitokiam. Ar norėčiau, kad „Crystal Daiva“ prekinis ženklas taptų pasauliniu? Žinoma! Kažkada svajojau apie kvepalų buteliuką su mano vardu. Dabar šią svajonę auginu ir kurpiu planus apie nuosavą parfumerijos fabriką. Giminės vis klausia – kur tavo namai, kur milijonai? Nėra. Ką uždirbu, investuoju į savo svajonę.
Lengvas vėjas pagauna Daivos žodžius ir nuneša virš senojo parko. Atsisveikiname tarsi seni bičiuliai. Prieš apsikabinimą paklausiu to, kas viso pokalbio metu kirbėjo galvoje – kuo kvepia laimė?
– Man laimė kvepia tobula laisve būti savimi. Milijonu apkabinimų artimiems ir nepažįstamiems žmonėms. Prie kojų limpančia šviežiai nupjauta žole… Prie mamos trobos skinamų aviečių apibraižytomis rankomis… Pakelėje vystančiais, vanile kvepiančiais flioksais… Kavos puodeliu su sugižusiu pienu, kurį paruošė vaikas. Nuogomis maudynėmis naktį jūroje ir t. t. Linkiu visiems kiekvieną dieną rasti savo laimės kvapą!
