šeima Kalno kaime puoselėjantį ūkį. Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Prieš mėnesį Lietuvos ūkininkų sąjungos Pasvalio skyrius pradėjo naują etapą – pirmininke paskelbta Lina Židonienė. Ryžtinga, idėjų kupina moteris atrodo sutverta visuomeninei veiklai. Susitikome jos kabinete rajono savivaldybėje pasikalbėti – kokios mintys lydi naująsias pareigas, kokie darbai laukia? Ir, žinoma, nekantravome susipažinti artimiau – kuo gyvena naujoji krašto ūkininkų vadė?
Ūkis visada buvo šeimos dalis
Lina gimė Jurgio ir Birutės Kundrotų šeimoje, Krikliniuose. Augo su dar dviem sesėmis ir broliu, Lina – pati jauniausia. Neretai sulaukia klausimo dėl savo nepasvalietiškos šnekos – moteris kalba su ryškiu suvalkietišku akcentu. Mama kilusi iš Kudirkos Naumiesčio, o tėtis – Joniškio. Šeimą Kundrotai sukūrė jau Pasvalio krašte, tačiau dukters charakterį visgi formavo ir tvirta, įsakmi sūduviškių šnekta…
Amžinatilsį mama Birutė buvo konditerė, taip pat – Kriklinių bibliotekos vedėja. „Mama mane mokė tvarkos, kad reikia domėtis, skaityti knygas. Tai išliko“, – pasakoja Lina, prisimindama, kaip, būdama vaikas, rūšiuodavo bibliotekoje laikraščius, žurnalus.
Tėvelis buvo dirbtuvių vedėjas to meto kolūkyje, vėliau įsidarbino miškų ūkyje pjūklininku, o šiandien yra Kriklinių bendruomenės pirmininkas. „O pas tėtį garaže daug zbitkų pridarydavau. Bet jis niekada nepyko“, – nusišypso pašnekovė.
Ūkio darbai Linai buvo artimi nuo pat mažų dienų – tėveliai augino gyvulių, paukščių, turėjo žemės plotelį. Vaikams taip pat buvo padalinti darbai – kam viščiukus prižiūrėti, kam ravėti, laistyti daržą.
Šiandien kiti Kundrotų vaikai išsibarstė po pasaulį: vyriausioji Edita gyvena Anglijoje, brolis Donatas – tolimųjų reisų vairuotojas Vokietijoje, o Jurgita dirba matininke Panevėžyje. Lina džiaugiasi ir būriu sūnėnų ir dukerėčia, tai sesers Editos atžalos – Arvydas (jį pasvaliečiai puikiai pažįsta iš scenografijos, dailės ir fotografijos darbų), Andrius, Simona ir Aleksas Gudai.
Sukūrusi šeimą, grįžo prie šaknų – žemės darbų
„Jei ne vyras ūkininkas, kažin, kur dabar būčiau“, – pripažįsta moteris. Tačiau susiklosčiusiu gyvenimu džiaugiasi ir visai nesigaili, jog pasiliko gimtajame krašte bei grįžo prie ūkio.
Lina studijavo tuomečiame Lietuvos žemės ūkio universitete, įgijo agronomės išsilavinimą (kaip ir tuomet būsimas vyras), taip pat – augalų apsaugos magistro laipsnį.
Pašnekovės vyras – kraštietis Vytautas Židonis, taip pat nuo mažens apsuptas ūkio. Įtraukė ir Liną. Jį puoselėja jau kelios kartos: „Prisideda visi, kas ką mokėdamas, – žavisi moteris, – surėmę pečius, visi ūkį auginame“.
Na, o ūkininkų žmonų gyvenimas – vertas atskiros memuarų knygos. Nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro jos sukasi it bitės visuose darbuose – nuo šaltibarščių gaminimo iki popierių tvarkymo ir technikos priežiūros. Klausiu pašnekovės – juk moteriai reikia ir ramybės, laiko sau… Kaip visa suderinti? „To tikrai nedaug. Bet atsiimu žiemą (šypsosi), tada darbų mažiau. Bet ir sezono metu, ankstyvą rytą, išgeriu terasoje kavos, ramiai apmąstau dienos darbus“, – pasakoja ūkininkė. Dar viena moters atgaiva – gėlės (kurios ne taip ir toli nuo ūkio…) Jų moteriai niekada nebus per daug. „Tai – grožis“, – Lina atsako, vyrui paklausus, kam gi tiek žiedų. Džiaugiasi, kai gali atsidėti laiko ir ramiam skaitymui, gilinimuisi į knygas.
Židoniai augina dešimties metų Gretą ir penkerių Arną. Jie irgi mielai dalyvauja šeimos ūkyje – stebi tėvelius, jų dienos darbos. Tarkime, Gretos vaikystė bėgo kombaine! „Dukra „kuldavo“ laukus drauge su tėveliu. Pasiimdavo dekutį, pagalvę, dėžutę maisto ir visą dieną praleisdavo kartu, – stebėdavo, žaisdavo, o pavargusi numigdavo“, – pasakoja mama. Jaunėlis Arnas – žvitrus vaikis, jam įdomiau su tėčiu traktoriuje – sėti, vežti grūdus, dirbti žemę. Mama, išgirdusi, kaip sūnus kalba, juokais vadina jį mažuoju specialistu: „Jau baigiam rapsus kulti, kviečiai prasidėjo!“ Tai natūralu, juk ūkis – bendras šeimos kūrinys, kurį Židoniai su meile puoselėja.
Naująsias pareigas priima kaip prasmingą iššūkį
„Niekada nemaniau, kad galėsiu užimti tokias pareigas, nes iki tol teko įsakymus vykdyti “, – atvirai pasakoja Lina, prakalbus apie naują gyvenimo etapą – tapimą LŪS Pasvalio skyriaus pirmininke. Tačiau žemės ūkio kooperatyvo „Šiaurės aruodai“ pirmininkas Aurimas Garlauskas vis nepaliovė įtikinėti, jog Lina tikrai sugebės „vairuoti“ ūkininkų laivą. Išties, ūkį moteris pažįsta puikiai. Jau ne vienerius metus iš arti mato, su kokiomis problemomis žemdirbiai susiduria ir dažnai pasiūlydavo vyrui, sąjungos nariui, galimų sprendimo būdų. Be to, turi įvairios patirties – teko dirbti grūdų laboratorijoje, taip pat – vadybininke. O dirbdama konsultavimo tarnyboje, matė, jog ūkininkai negauna reikiamos informacijos, jų nepasiekia tai, kas svarbu – tai irgi motyvavo įkvėpti pokyčius. Tapusi pirmininke, pajuto narių palaikymą.
Kas girdėjo Linos kalbą ūkininkų susirinkime, kuomet buvo paskelbta pirmininke, tikrai pajuto – ši moteris užsispyrusi, ryžtinga ir žino, ką kalba. „Mokiausi tik iš ūkininkų. Tai jie išmokė racionalumo, argumentuoti savo idėjas. Jie mane išugdė tokia agronome, kokia dabar esu. Mokysiuosi ir toliau, nes jie „neš“ man savo problemas, kurias kartu spręsime“, – tvirtai taria L. Židonienė.
Kviečia prisidėti prie ūkio gerinimo
„Ūkininkų sąjunga – lyg garsiakalbis“, – apibūdina pirmininkė.
Pasvalio skyrius gauna informaciją tiesiai iš centro, Lietuvos ūkininkų sąjungos. Svarbiausia tai, jog regionams pateikiami būsimų įstatymų projektai bei yra priimami skyrių siūlymai, kritika, pageidavimai. Kuo daugiau ūkininkų susivienija, tuo geriau jų balsą išgirsta šalies valdantieji, ir Lietuvos mastu gali būti priimti ūkiui išties naudingi sprendimai.
– Labiausiai norisi auginti bendruomeniškumą. O jis skatina ūkinininkų aktyvumą – kalbėtis, bendrauti, ginčytis… Taip pat norisi, kad reikalinga informacija, naujienos pasiektų kuo daugiau ūkininkų. Tai paprasčiausia, kai jie yra sąjungos nariai, – įvardijo naujoji LŪS Pasvalio skyriaus pirmininkė. Sąjunga teikia pačią naujausią informaciją, nes bendradarbiauja su daugeliu institucijų – augalų apsaugos, veterinarijos, konsultavimo tarnybomis. Pirmininkė – ir krašto ūkininkų konsultantė, kuratorė. Iškilus problemoms, klausimams, padeda jas spręsti ar nukreipia reikiama linkme. Darbai – jau prasidėjo. „Pastangų reikės daug, kol išvysime vaisius. Tai – ilgas procesas“, – pripažįsta L. Židonienė.
Tiki ūkininkais
– Tapau pirmininke po nelaimingu ženklu – tuo metu kaip tik buvo užpulta Ukraina. Ir ūkininkai buvo matomi kaip veltėdžiai, teršėjai… Nors, kad ir kokios krizės „užeidavo“, ūkininkas kaip garvežys Lietuvos ekonomiką vilkdavo. Niekas neklausia, ar sniegas, ar pašalę, – vis tiek dirbame savo darbą, auginame duoną. Ir dabar, kai Ukrainoje nelaimė, didele dalimi operatyviai prisideda ūkininkų sąjungos nariai. Kai ne visiems pavyksta nugabenti maisto produktų, ūkininkai puikiai susitvarko.
Ūkininkai – labai žmoniški. Kai kažkas atrodo neįmanoma – jie sugeba tai padaryti. Atkaklumas, racionalumas mus daug kur nuveda. Ir nuomonė apie ūkininkus, manau, gerės. Žmonės matys, kad jie augina gerą, tinkamą, sveiką produkciją, – ryžtingai kalbėjo L. Židonienė.
Pirmininkė pasidalijo mintimis apie vyraujantį požiūrį ūkininkų atžvilgiu: „Dabar žmonės (daugiausia – miesto) dažnai kalba, jog žemdirbiai nuodija maistą. O išties pesticidai, trąšos augalui – kaip žmogui vaistai. Jei vaistus vartoji netinkamai, save nuodiji. Taip ir čia – reikia rasti vidurį, norint išauginti daugiau produkcijos, bet sveikai. O didžioji dalis ūkininkų labai trokšta žinių, nori mokytis, dalintis patirtimi. Ieško, kas yra geriau.“
Baigdama pokalbį, L. Židonienė kraštiečiams linkėjo: „Gyvenimas negrįš į ankstesnes vėžes. Bet norisi, kad nebebūtų įtampos, baimės, nerimo. Tikėkimės, kad greitai trauksis ligos. Vilkimės, kad baigsis ir karo veiksmai.“
