Jaunasis ūkininkas Andrius Vingilys pasinėrė į augalų pasaulį

„Sausmedžiai jau mezga uogytes“, – rodo Andrius Vingilys. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Pervalkuose, prie Mūšos upės, senelių Kazėnų giminės žemėje ūkininkaujantis Andrius Vingilys su įkvėpimu pasakoja ir rodo, kaip auginami lazdynai, gervuogės, avietės, medlievos, sausmedžiai, kaip prižiūrimi ir formuojami trešnių, obelaičių, kriaušių sodinukai, kaip tenka rūpintis žirnių ir česnakų plotais.

Nuo vaikystės aistringas žvejys Andrius atskleidžia, kaip su pervalkiečiais Šarūnu Dobrovolskiu, Dainiumi Lianga bei kitais bendraminčiais tvarko ir įžuvina Švendrių ežerėlį, kaip padeda netoli gyvenantys Krivickai. 

Andrius taip pat išduoda, kad gamtos prieglobstyje norėtų įrengti jaukų poilsio kampelį, nuo kurio atsiveria įspūdingi Mūšos pakrančių peizažai… 

Vyriausias brolis Marius Vingilys dirba apie 120 hektarų žemės ir užsiima augalininkyste. Vidurinysis brolis Giedrius, automechanikas, gyvena Šiauliuose, tačiau nuo Vingilų šeimos ūkio Pervalkuose irgi neatitrūkęs. O jaunėlis Andrius įsiregistravęs savo keturių hektarų ūkį. 

– Čia buvo senelių Aldonos ir Aleksandro Kazėnų sodyba. Tėvai pradėjo ūkininkauti 1992-aisiais, kai man tebuvo dveji metai. Tuomet grąžino 22 hektarus Kazėnų žemės ir du – miško. Bet mes gyvenom dar Ragujų vienkiemyje, kur irgi buvo daug laisvės ir erdvės. Vaikai mėgom ir karą pažaisti, ir medžiais pasikarstyti, – Andrius prisimena, kad iki penktos klasės jų šeima gyveno tarp Ragujų ir Pervalkų vienkiemių. 

Pasvalio Lėvens mokykloje Andrius baigė dešimt klasių, o Šiauliuose įgijo vidurinį išsilavinimą ir bene paklausiausią statybininko apdailininko profesiją. 

Ketveriais metais vyresnis brolis Marius Kaune baigė agronomijos studijas. Jis jau kone nuo vaikystės ruošėsi ūkininkauti. Pagal Europos Sąjungos projektus buvo galima atnaujinti ir žemės ūkio techniką. 

– Prie ūkio padėjau broliui, mėgau vairuoti traktorių. Teko net parom dirbti su senu „Belarusu“, kai karšta ir triukšmas, ir su nauja technika, kur įrengti kondicionieriai ir groja muzika, – Andrius augo kartu su modernėjančiu ūkiu. 

„Čia mano svajonių poilsio kampelis“, – Andrius Vingilys atskleidžia, kur ant Mūšos kranto norėtų įrengti jaukią atokvėpio vietelę. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Tiesa, jis dirbo statybose, Panevėžio betonavimo įmonėje: 

– Ir Pasvalyje naująją katilinę statėm. Prie betonavimo daug išmokau – brėžinius pasidaryti, klojinius, armatūrą, betoną. Pradžioje buvo nauja ir įdomu, tačiau tai virto sunkiu nuobodžiu darbu, tiesiog kasdiene rutina. Be to, buvo nuolatinės komandiruotės po visą Lietuvą. Tarkim, visą vasarą dirbom Ventoje. 

Betonuotojo rutiną nutraukė šaukimas į kariuomenę: 

– Savanoriškai pasirinkau eiti, tad 2017 ir 2018 metais devynis mėnesius Pajuostyje tarnavau Karaliaus Mindaugo husarų batalione. Ir nė kiek nesigailiu. Turėjau daug laiko apmąstyti, ką toliau norėčiau veikti. Įtraukė augaliukai ir „Svajonių ūkis“. Taip pat nuotoliniu būdu Šilutės žemės ūkio mokykloje mokiausi žuvininkystės. Nors imtis tokio verslo reikia labai daug pinigų, tačiau žinios ir informacija buvo įdomi, naudinga ir niekur nedings. Juolab kad su bendraminčiais prižiūrim apie pusketvirto hektaro Pervalkų ežerėlį. 

Po kariuomenės Andrius nėrė į augalų pasaulį ir pasodino keturių veislių gervuogių ir tiek pat aviečių, o prieš porą metų registravo savo ūkį. 

Dar prieš trejus metus ant šlaito netoli upės pasodino hektarą lazdynų. 

– Riešutai – ant bangos. Čia grynas molis, atokaita. Ant šio pietinio šlaito seniau tėvai pabandė auginti javus, bet išdega, – šiandien Andrius rodo, kaip formuojamas lazdyno vainikas, kuo geresnis medis ar krūmas. 

Kai pasodino, teko laistyti, nes prasidėjo sausros, nuo paukščių ir žvėrių saugojo užmauti tinkleliai, kuriuos pavasarį nuėmė.

– Ant jaunų šakelių tupia varnos ir nulaužia. Žvėreliai apgraužia. Todėl kiekvieną stiebelį ištepiau kraujo kvapo milteliais, – Andrius džiaugiasi išsaugojęs beveik visus lazdynų sodinukus – 741. – Per sausras pats geriausias upės vanduo, kurio atsivežu prisipumpavęs cisterną. 

Tačiau ketina įrengti laistymo sistemą. Pagaliau ir smulkieji ūkiai sulauks plėtrai skirtos paramos. Andrius atskleidžia gausiantis 15 tūkst. eurų ir tai būsianti kiek realesnė pagalba: 

– Jau anksčiau reikėjo remti ir skatinti kurtis smulkius ūkius. Nebūtų tokių monopolių, kai viskas atitenka tik stambiesiems ūkininkams. Tarkim, mažesni pieno ūkiai beveik sunaikinti. Žinoma, geriau vėliau gauti paramą, negu niekada. 

Pervalkų jaunasis ūkininkas pats išbandė ir atsirinko gardžiausių ir geriausiai išsilaikančių aviečių bei gervuogių veisles, dabar tereikia jas plėsti: 

– Orientuojuosi į saldžias desertines. Išbrokavau lepias avietes. Šią žiemą nušalo gervuogių stiebai. Gaila. 

Andrius prisiminė, kaip prekiautojas iš Estijos nupirko visas avietes ir išsivežė į lauko prekyvietę Taline: 

– Visi nori gražių ir skanių uogų, išaugintų natūraliai. Žmogų gali apgauti vieną kartą. Daugiau tiesiog negrįš. Be to, pirkėjai nori pažinti ir pasitikėti. Jeigu pradžioje esi niekam nežinomas, tarkim, turguje nelabai ką parduosi. 

Pervalkietis pasodino apie arą saldžiųjų žirnių: 

– Ir pernai jų auginau. Reikia anksti sodinti – kovą ir iki balandžio 25-osios, kad neapstotų kirmėlės, kad išvengtume purškimo. Bet pavasaris šaltas. O ir varnos žirnius išpešiojo. 

Per du laukelius turi pasodinę pusę hektaro česnakų. 

– Tik parduoti sunkiau, nes daug augintojų, ir sėkla brangi, – pastebi Andrius. 

Pervalkuose, prie Švendrių ežerėlio. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Jis taip pat pripažįsta, kad prie upės gražu ir patogu dėl laistymo, bet dažnai košia vėjai: 

– Todėl šalčiau, o didesni česnakai užauga ten, kur užuovėja. 

Ant šlaito sodinami riešutynai irgi turėtų saugoti nuo vėjo. 

Be lazdynų, kuriuos sodino su broliu Giedriumi, Andrius nusiteikęs užauginti ir 34 graikinių riešutų giraitę: 

– Toks skiepytas sodinukas kainuoja trisdešimt eurų. 

O vynuogių lauke, net ant pietinio šlaito, Andrius nesiruošia auginti: 

– Desertines besėkles vynuoges auginčiau nebent šiltnamyje, kad būtų skanios, gražios, patogios valgyti. 

Taigi Andrius tiesiog pasinėręs į savo augaliukų pasaulį, pastebi kone kiekvieną lapelį: 

– Štai avietėse pamačiau lapsukių. Kenkėjų mažai, tad įmanoma paprasčiausiai nurinkti. 

Jaunasis ūkininkas rodo naujų veislių kerelius ir įsitikinęs, jog viską pirmiausia pačiam reikia išbandyti… 

– Vaikai nenori į užsienį važiuoti, todėl ir ėmėsi ūkininkauti. Giedrius ketverius metus dirbo Anglijoje, bet vis tiek grįžo, – sodyboje sutikta Janina Vingilienė pripažįsta, kad ūkininkauti, būti arčiau žemės jau gal nuo tėvų ir senelių įaugę. – Paskatino ir Velžiuose ūkininkaujantis giminaitis Dalius Motejūnas, pas kurį bene prieš porą metų buvo susirinkusi visa Kazėnų giminė. 

Ant šio šlaito auga lazdynai. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Kaime labai reikia jaunų žmonių. Todėl dar smagiau išgirsti, kad Andrius visa širdimi čia jaučiasi namuose: 

– Graži vieta, kur gyveno seneliai. Reikia tai vertinti. 

Ir prie Švendrių ežerėlio įkvepia natūralios gamtos oro: 

– Man labiausiai patinka šis kvapas…

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.