Su vienintele Vidugirių gyventoja – apie tėviškę, muziką, laiškanešės darbą

82 metų Liucija Paužuolytė per visą gyvenimą niekur nebuvo nutolusi nuo gimtųjų Vidugirių. Aidos GARASTAITĖS nuotraukos

– Ką aš darysiu tame mieste? Čia gimiau, užaugau, visą gyvenimą niekur nebuvau išvažiavusi. Nors įkalbinėjo mokytis Klaipėdoje, būčiau kultūros darbuotoja, bet labai savimi nepasitikėjau. Savarankiškai išmokau groti armonika, akordeonu ir būgnus įsitaisiau. Su broliais grodavom vakaruškose, vestuvėse, per vardadienius ir šiaip progai pasitaikius. Be to, dvidešimt šešerius metus dirbau laiškininke. Dviračiu, arkliu spaudą, laiškus, telegramas išvežiodavau Vidugirių, Medinių, Pagojų, Gudiškių, Dambynės žmonėms. Nieko čia dabar nebelikę, – 82 metų Liucija Paužuolytė – vienintelė Vidugirių gyventoja, o kai ji 1938-ųjų balandį gimė, šiame kaime buvę gerokai daugiau nei šimtas žmonių, tiesa, sodybos laukuose išsimėčiusios.

Paužuolių namai statyti prieš 90 metų. Aidos GARASTAITĖS nuotraukos

Vidugirius bene plačiausiai išgarsino čia gimęs ir augęs rašytojas Henrikas Algis Čigriejus. 

– Jis buvo vyresnis, mokėsi su mano broliu, – atskleidžia Liucija, augusi su trimis broliais. 

Senoji vidugirietė gyvena savo tėvų sodyboje: 

– Net ir ši spinta mamutės pasoginė. Tėvai tuokėsi 1928 metais. Čia buvo tėtės Antano Paužuolio beveik aštuoni hektarai žemės, o mamutė Valerija Kučnerytė kilusi iš Ąžuolpamūšės. Šį namą jie statė apie 1931-uosius. 

Liucijos namuose laikas tarsi sustojęs. Kambarį puošia senas didžiulis fikusas, visžalė mirta, pelargonijos. Mūsų senoliai jau žinojo, kad šios gėlės valo orą. 

Seklyčioje ant apvalaus stalo garuoja naminiai kraujiniai vėdarai, pjaustomas namuose suspaustas varškės sūris ir savo virtuvėje išvirta šaltiena, iškeptas obuolių pyragas. Žinoma, padėjo gerosios dukterėčios – Laimutė Morkūnienė iš Puškonių ir Virgutė Trybienė iš Pušaloto… 

Liucija prie gimtųjų namų su tėvais Valerija ir Antanu Paužuoliais bei broliais Antanu Algirdu, Petru ir Povilu.

Liucija Paužuolytė mokėsi Vidugirių pradinėje ir Vileišių septynmetėje mokyklose: 

– Ėjau po karo, vaikų dar buvo daug, Vidugiriuose veikė net dvi pradinės mokyklos: senojoje raudonų plytų mokėsi pirmokai ir ketvirtokai, o ištremtų kaimynų ūkininkų Dževečkų namuose – antrokai ir trečiokai. 

Vidugirietė prisimena, kaip į Vileišių septynmetę per Mūšos upę keldavosi valtimi: 

– Iki upės eidavom tris kilometrus, o per Mūšą po keturis penkis vaikus valtimi plukdydavo Burkauskas, kuris turėjo ir paramą. Gyvenam gamtos apsupty – netoliese Vidugirių gojelis, Puškonių miškas, Medomiškis, Kirdonių girelė. 

Nors Liucijos tėvai patys negrojo, tačiau visiems keturiems vaikams nupirko muzikos instrumentus ir taip susibūrė Paužuolių ansamblis. 

Liucija ir vaidino, ir šoko, ir gimnastika užsiėmė, bet važiuoti toliau mokytis vis tiek neišdrįso: 

– Nuo gimimo iki mirties gyvenimas bėga tėviškės sodyboje. Buvau rusvaplaukė, ir strazdanėlės nuo saulės išryškėdavo. Taigi buvau jautri, baili ir pirmiausia pati sau negraži. Patyriau du saulės smūgius. Po antrojo net atsidūriau ligoninėje. Bijau lėktuvų, nuo kurių slepiuosi. Nors kartu esu ir berniokiška. Laukuose labai gerai sekėsi brolių sunkvežimiais važiuoti, vasarojų vežti. Bet kelyje bijau eismo. 

Ir vėl Liucija prisipažįsta, kad nėra geriau ir gražiau už gyvenimą vienkiemio gamtoje ir ramybėje. Į miestą neišviliojo net vyrai. O tokių buvo. 

Kaimynės Liucija Paužuolytė, Valerija Kavaliauskienė, Elena Stapulionytė.

– Mes, trys panos, dar paauglystėje susiderėjom, kad netekėsim. Ištesėjau tik aš viena. Buvo vaikinų, tačiau įsimylėjusi nebuvau. Man visi geri, gražūs, bet daugiau nieko, – atvirauja Liucija Paužuolytė. 

Ji pradžioje dirbo Ramužių kolūkio brigadoje, o vėliau daugiau nei ketvirtį amžiaus – laiškininke: 

– Vargiai sulaukiau pensijos, į kurią išėjau 55 metų. Nors dar labai prašė pasilikti, bet man taip geldavo kojas, taip kankino reumatas, artritas, taip skaudėdavo sąnarius, kad negalėdavau tverti. Ir dabar pasiimti spaudos iki pašto dėžutės prie kelio tik su lazdom nueinu. Čia turbūt genetika, ir tas mano ryžumas iš tėtės. 

Akordeonu Liucija groja kaimynų Sadauskų vestuvėse.

Tačiau anuomet ir laiškininkės darbas sveikatos nepridėjo. Arkliu, kuris jai buvo paskirtas, jodavo, važiuodavo, taip pat ir dviratį turėjo. Taigi ir spirginant šalčiams, ir pliaupiant įkyriam rudens lietui, Liucija kone kasdien keliaudavo nuo sodybos prie sodybos: 

– Arklys buvo išmokytas, geras, ramiai stovėdavo ir laukdavo. O raita jodavau patogiai, su balnu. Sodybos išsimėčiusios laukuose, prie miškų. Kad būtų greičiau, įmetu spaudą priemenėn ir toliau skubu. Juk pašto dėžutės tik vėliau atsirado, o iki tol reikėjo sukti į kiekvienus namus. 

Kaimo žmonės prenumeruodavo daug spaudos, kartais net po kokius septynis laikraščius ir žurnalus. 

– Dauguma laikraščių išeidavo kas antrą dieną, tačiau „Tiesa“ – kasdien. Ypač vyrai reikalaudavo, kad šis laikraštis būtų pristatytas kiekvieną dieną. Ir keliaudavau su „Tiesa“ iki Medomiškio pamiškės ar Gudiškių, – prisimena buvusi laiškininkė. – Buvo labai populiari „Tarybinė moteris“, „Šluota“, „Valstiečių laikraštis“, kalendoriai ir, žinoma, „Darbas“. 

Laiškininkės Liucija Paužuolytė ir Emilija Mačiukienė.

Laiškininkės darbas dažnai užtrukdavo iki tamsos: 

– Nes spaudą, korespondenciją į paštą atveždavo gana vėlai, gal apie dvyliktą valandą. O jeigu dar laukdavo atspausdinti Brežnevo kalbą, tai ir laikraščiai vėluodavo. Ir laiškininkai ilgai laukdavom. O tų laiškų gausybė! Ypač sveikinimų prieš Kalėdas. Prieš Velykas – jau mažiau. Būdavo ir telegramų, kurias įteikdavom „po parašu“… 

Liucija Paužuolytė pripažįsta, jog liūdna ir keista dėl tiesiog akyse išnykusių kaimų, tik prisiminimuose išlikusių gražiausių sodybų ir gerų žmonių: 

– Pirmas nykimas buvo dėl melioracijos, o ir senieji gyvento

jai miršta, jų vaikai dar nori išsaugoti tėviškę, tvarko senąsias sodybas, bet kaip apsaugoti, kad neišplėštų. Beje, Liucija prisiminė, kaip jos vaikystėje dėl potvynių kai kurie vaikai net negalėdavo pasiekti mokyklos. Prisiminė, kaip po karo ėjo Pirmosios Komunijos. Kadangi bažnyčia buvo sudeginta, pas kunigą Pukenį mokėsi ant paišinų rąstų… 

Saločių pašto kolektyvas į pensiją išleidžia laiškininką Povilą Bulkauską (Liucija – su akordeonu, šalia – viršininkė Ponomariova).

Senoji vidugirietė ilgiausiai laikėsi tradicijos namuose kepti duoną. Rugių pirkdavo turguje, o ir pati pasisėdavo. 

– Dabar iš mano ūkio likęs tik gaidys ir viena višta. Kitas išnešė lapės ir vanagai, dvi sudraskė šuniukas, – Liucija neslepia, kad vis sunkiau apsiginti nuo plėšrūnų. 

Aišku, o kaipgi be savo daržo! Dažnai iš Puškonių atlekia dukterėčia Laimutė, pagal profesiją – medicinos sesutė, ligotam senyvam žmogui nepamainoma pagalbininkė. Ir jaunimas padeda. Laimutės dukra Donata – stiuardesė. Skrydžių ir lėktuvų paniškai bijančiai tetai Liucijai tai kelia ir smalsumą, ir baugina. 

Liucija Paužuolytė su dukterėčiomis Laimute ir Virgute (stovi).

Dukterėčia Virgutė iš Pušaloto atvežė sudariusi giminės genealoginį medį. Tačiau senajai vidugirietei dar labiau patikęs jos dukters Tomutės draugas ispanas Migelis, be galo draugiškas džentelmenas. 

Kitataučiai Liucijos nestebina. Brolienė buvo lenkė, giminėje yra ir vokietis. 

Per visą gyvenimą nuo savo gimtųjų Vidugirių niekur nenutolusi, Liucija svečius pasitinka džiaugsmingai, net rankomis suplodama. 

Ir dar apie nykstančius Vidugirius. Surašymo duomenimis, 1902 metais šiame kaime gyveno 117 žmonių, 1923 m. – 123, 1959 m. – 79, 1979 m. – 45, 1989 m. – 18, 2001 m. – 7, 2011 m. – 5, o 2020 m. – vienintelė Liucija Paužuolytė.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.