Meškalaukietės patirtys: nuo vestuvių planuotojos iki santykių vadybininkės Korčulos salos viešbutyje

Laura Volungevičiūtė šypsena ir betarpišku bendravimu tą pačią akimirką sukuria
šiltą emociją. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

Šypsena ir puikus sugebėjimas bendrauti. Šios meškalaukietės Lauros Volungevičiūtės asmenybės savybės buvo bene esminės, lėmusios jos pakvietimą dirbti Kroatijai priklausančios Korčulos salos viešbutyje.

Adrijos jūros saloje esančiame nedideliame jaukiame viešbutyje Laura pradėjo dirbti praėjusių metų balandį. Jos darbą lietuviškai galėtume pavadinti – santykių specialistė. Laura viešbučio klientus sutinka, aprodo kambarius, organizuoja viską, ko jie pageidauja. Su viešbučio svečiais bendrauja ir jais rūpinasi iki atsisveikinimo.

Iš Lauros pasakojimo susidaro įspūdis, kad ji tarsi svetinga ir rūpestinga šeimininkė, o svečiai mėgaujasi ne tik nuostabia salos gamta ir viešbučio patogumais, bet ir lietuvaitės sukurta natūralia ir šilta emocija.

Tuo mėgavomės ir mes, su Laura susitikę jos tėvų namuose Meškalaukyje…

Laura Volungevičiūtė Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnaziją baigusi 2012 metais, tačiau mokslų, darbų ir patirčių – jau su kaupu.

Ši veržli meškalaukietė buvo aktyvi nuo vaikystės:

Su italų šeima, kurioje Laura dirbo aukle.

– Meškalaukyje baigiau pradinės mokyklos keturias klases. Jau tada ir eilėraščius kūriau, ir meninio skaitymo konkurse dalyvaudavau. Joniškėlio gimnazijoje taip pat mėgau renginius organizuoti, buvau ir jų vedėja. Bet svarstydama apie studijas, norėjau ko nors rimtesnio.

Tad Laura į Vilniaus universitetą įstojo studijuoti tarptautinio verslo:

– Gražiai skambėjo. Ir žinias daug kur galima pritaikyti. Nors versle pageidaujamas ne vien išsilavinimas bei geri pažymiai. Ypač vertinama patirtis, gebėjimas organizuoti ir bendrauti.

Dar studijuodama Laura pasinaudojo suteiktomis galimybėmis pagal mainų programą po pusmetį mokytis užsienyje: antrame kurse – Kroatijoje, trečiame – Italijoje.

Be to, atliko privalomą ir savanorišką praktikas pas žinomas vestuvių planuotojas Laurą Vagonę ir Viktoriją Prokofjevą.

– Labai norėjau būti vestuvių planuotoja, – prisipažįsta meškalaukietė Laura Volungevičiūtė. – Įgijau be galo įdomios patirties. Bendrauti, kurti grožį ir emociją tikrai smagu. Bene svarbiausia – klausytis ir girdėti, o klientų norus švelniai pakreipti link profesionalumo.

Laura įsitikino, kad vestuvių planavimas – daug streso reikalaujantis darbas:

– Viską reikia tobulai sustyguoti minučių tikslumu iki smulkiausių detalių. Tarkim, turi būti muzikinis fejerverkas ir staiga sugenda aparatūra. Per trumpiausią laiką privalome susiorganizuoti kitą.

Kai kurie niuansai gal ir kelia šypseną, bet, pasirodo, jie labai reikšmingi. Pavyzdžiui, ypač svarbu prie stalo nesupainioti svečių kortelių, kur kam sėdėti, nes yra negalinčių vienas į kitą net žiūrėti.

Arba šeimininkai pasiteirauja, ar svečiai žino, kad interjerą puošė žinomas floristas ir dekoratorius Mantas Petruškevičius…

Nors vestuvių planuotojos darbas įdomus, tačiau Laura neturėjo viso etato, o blaškytis po kelias vietas ji nemėgsta. Tiesiog labiau patinka susitelkti į vieną veiklą.

Korčulos miestas.

Po studijų Laura pagal Au-pair programą išvyko į Italiją dirbti aukle:

– Ir pakliuvau į nuostabią šeimą, su kuria iki šiol šiltai bendraujame, tapau jų šeimos dalis. Jauni tėvai augina dvejų ir šešerių metų berniukus. Vyresnysis išeidavo į mokyklą, o aš likdavau su mažuoju vaiku, skaitydavau pasakas, bendraudavom. Be to, lankiau italų kalbos kursus.

Šioje tikroje italų šeimoje kartu gyvena ir seneliai.

Laurai iš tiesų pasisekė, nes ir savo šeimą ji ypač vertina:

– Būtent šeima suteikia galimybes ir besąlygiškai palaiko, nors kartais ir ne visai pritaria mano idėjoms. Todėl galiu nebijoti eksperimentuoti ir ieškoti savo gyvenimo būdo.

Mama dirba Joniškėlyje pradinių klasių mokytoja, tėtis – Švedijoje, o sesuo Grėtė – Vilniuje, Domus galerijoje, baldų ir interjero prekybos centre.

Nepaisant atskiriančių atstumų, tėvai, sesės, seneliai vieni kitus palaiko, vertina ir myli…

O italų šeimoje Laura aukle dirbo pusę metų, gyveno už dvidešimt kilometrų nuo Riminio kurorto:

– Grįžusi į Lietuvą, vėl ieškojau darbo užsienyje, tačiau susiradau Vilniuje, įdarbinimo agentūroje. Tai buvo motyvuojanti įmonė, skatinanti už darbo rezultatus, tarkim, kelione į Ispaniją. Kitą kartą – į Tailandą, bet aš jau nevažiavau, nes iš šio darbo nusprendžiau išeiti. Viskas buvo gerai, tik nemačiau galimybių daugiau augti.

Laura vėl grįžo į namus Meškalaukyje, ėmėsi bibliotekoje savanoriauti, Pasvalyje vedė italų kalbos kursus, kuriuos lankė aštuonių žmonių grupė.

– Ir ieškojau darbo būtent Italijoje, tačiau netikėtai suradau Kroatijoje, – prisiminė Laura, kaip Korčulos salos viešbučio savininkus nuginklavo jos šypsena ir puikus sugebėjimas bendrauti.

Aišku, svarbus ir išsilavinimas, ir patirtis. Bet viešbučio santykių specialistei komunikabilumas – svarbiausia savybė.

– Mažutis septyniolikos kambarių viešbutis gana prabangus, o svečiai jaučiasi kaip namuose. Savininkė – australė, savininkas – pusiau šveicaras, pusiau kroatas. Beveik visi darbuotojai – ne kroatai , – pasakoja Laura, įsiliejusi į daugiatautį margumyną. – Tie patys savininkai turi ne tik viešbutį, bet ir kelis restoranus.

Laura savarankiškai turėjo imtis darbo vos po pusantros dienos apmokymo. Tačiau kolegos geranoriški ir supratingi, o iš klaidų irgi mokomės…

– Korčulos sala – viena iš tūkstančio. Ją pervažiuoti galima per keturiasdešimt minučių. Viešbutis šioje saloje veikia nuo pavasario iki rudens. Dabar ir atostogauju, ir nuotoliniu būdu dirbu – organizuoju vestuves amerikiečių porai. Jos nedidelės, tik penkiolikos žmonių, – Laura atskleidžia, kad tokį darbą galima atlikti ir namuose prie kompiuterio.

Ji moka anglų ir italų kalbas, dar mokosi kroatų.

Korčulos saloje Laurą žavi žydras vandenėlis, žalia gamta, balto akmens statiniai, geraširdžiai žmonės:

Vyno partnerių paieškos ir degustacija su kolegomis Korčulos saloje.

– Geras oras, saulė, daugiau šilumos, gal ir todėl ten visi laisvesni ir linksmesni. O į žemyną iš salos galima persikelti per penkiolika minučių, iki Splito – dvi valandos kelio. Taigi saloje dirbu pusę metų. Dabar vasario mėnesį važiuoju į Splitą dirbti restorane.

Splitas – Kroatijos miestas, įsikūręs ant mažo pusiasalio Adrijos jūros pakrantėje.

O Korčulos salą ne veltui taip pamėgę turistai. Tai viena žaliausių salų Adrijos jūroje, su vynuogynais ir alyvmedžių giraitėmis.

– Dažniausi mūsų viešbučio svečiai – amerikiečiai, Jungtinės Karalystės gyventojai, prancūzai, vokiečiai, australai, – pastebi Korčulos salos viešbutyje dirbanti meškalaukietė Laura Volungevičiūtė. – Daug kam tiesiog per aukštos kainos.

Atvyksta ir labai mielų svečių, tačiau pasitaiko tokių, kad kiek nori stenkis, bet vis tiek neįtiksi.

– Apsistojo mūsų viešbutyje labai pasiturinčių amerikiečių šeima – jauni tėvai su trimis vaikais. Mes pildėme visus jų norus. Po trijų dienų ši šeima išvyko, nors turėjo gyventi savaitę. Nesupratome, kuo neįtikome. Vėliau kelionių agentė iš Pietų Afrikos Respublikos paaiškino, kad mūsų viešbutyje viskas buvo puiku, bet amerikiečių šeima norėjo gyventi šalia turtuolių ir įžymybių, – prisiminė Laura, jog būna pageidavimų, kuriuos išpildyti jautiesi bejėgis.

Korčulo saloje Laura sutiko Lietuvos rusę, kuri buvo ištekėjusi už kroato.

O kitas meškalaukietės susitikimas su lietuve – dar netikėtesnis:

– Viešbutyje įsikūrė pagyvenusių amerikiečių pora. Moteris ištekėjusi už ukrainiečio smuikininko, pasas amerikietiškas. Taigi bendraujame angliškai. Vėliau ji paklausė, ar aš kroatė, ar iš Korčulos salos. Kai atsakiau esanti iš Lietuvos, moteris irgi nušvito, kad yra lietuvė, tik jau seniai išvykusi, todėl ir lietuviškai mažai bemokanti. Bet pradėjome šnekėtis savo gimtąja kalba ir įsitikinau, jog ji puikiausiai moka lietuviškai…

Kadangi aplinkui gausybė salų salelių ir plaukioja vandens taksi – motorinės valtys, tai ir Korčulos viešbučio svečiai paprašo kur nors toliau nuplukdyti.

– Viena Amerikoje gyvenanti rusų porelė savo vestuvių metinių proga pageidavo, kad slaptoje saloje surengtume jiems pikniką. Toje saloje net nėra nuolatinių gyventojų, – atskleidžia Laura.

Meškalaukietė metus dar praleis Kroatijoje, šį sezoną vėl dirbs Korčulos saloje. O toliau?

– Toliau nelabai planuoju, – pašnekovė prisipažįsta, kad jaunoji karta kas dvejus trejus metus keičia veiklas, keičia darbus, ir tai jaunimui visiškai įprasta.

Be to, Laura išsitaria, jog jai Lietuvoje per šalta:

– O Korčulos saloje mano darbas su vaizdu į jūrą, aplinkui graži gamta, kalnai, saulė kyla… Darbas – kaip atostogos. Nors lyg ir jaučiuosi pavargusi, bet kai viešbučio svečiai padėkoja už gerą poilsį, esu laiminga.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.