Gyvena ir ūkininkauja sename sodžiuje, senelių žemėje

Vlada ir Klementas Gudoniai Dovyduose puoselėja savo šimtametę sodybą. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

– Mano tėvas yra minėjęs, kad Dovyduose gyveno jau jo prosenelis. Vadinasi, esu penktos kartos Dovydų kaimo gyventojas, – paskaičiuoja į septintąją dešimtį įkopęs Klementas Gudonis, su žmona Vlada gyvenantis atnaujintoje nuo senolių laikų išlikusioje sodyboje ir ūkininkaujantis dvidešimt penkių hektarų senelių žemėje.

Gudoniai ištaiko laiko prisėsti pasišnekėti tarp kasdienių ūkio ir ruošos darbų:

– Turim septynias karves, užauginam iki dešimties kiaulių, laikom paukščių. Tik vištas lapės baigia išnešioti, netoli yra jų olos. Lapės vaikšto po kaimą, jos čia įpratusios. Net nejauku, kai už kokių trijų metrų sutinki lapę ir ji niekur nebėga.

Ūkininkai keliasi apie ketvirtą valandą ir septintą jau būna apsiruošę. Pieną parduoda kooperatyvui „Pieno puta“. Antrus metus surinkėjas atvažiuoja į sodybą ir pieną išgabena į Švobiškį.

– Šiuo metu kasdien parduodam po devyniasdešimt litrų, nes dar veršiukams reikia pieno, – sako Vlada Gudonienė.

– Anksčiau veždavau į Grūžių pieno surinkimo punktą. Pats dviračiu nugabendavau. Juk čia nėra toli, vos vienas kilometras. Ir geras žvyrkelis iki Dovydų nutiestas. Seniau per maklynę tiesiai pakluonėm į mokyklą klampojom. Per šlapumą tik vikšriniu traktoriumi buvo galima išvažiuoti, – Klementas Gudonis prisimena, kad kai kurie dovydiečiai išsikraustė būtent dėl prasto kelio.

Šiandien šiame kaime dvi gyvenamos sodybos, o visos kitos tuščios. Ir nė su žiburiu niekur nerasi jokios lentelės ar rodyklės, jog čia Dovydų kaimas.

– Klaidžioja žmonės mūsų ieškodami, stebisi, kodėl nėra Dovydų užrašo. Tiesa, navigacija kelią į mūsų kaimą nurodo. Tačiau be jos sunkiai Dovydus atrasi, juolab kad ir kelyje pasiklausti žmogų jau labai retai sutiksi, – pripažįsta Vlada.

– Niekada nėra buvę Dovydų kaimo rodyklės, – pastebi Dovyduose gimęs ir augęs Klementas. – Prisimenu, kaip Šiukštonių žmonės rašė, skundėsi, kad irgi nėra jų kaimo lentelės, jokios nuorodos…

Tad tuoj už Grūžių reikia sukti į dešinę ir kiek pavažiavus prieš akis atsiveria žalumoje paskendęs senas gatvinis Dovydų sodžius.

– Šis namas buvo statytas mano senelio Antano Gudonio. Mano tėtis, gimęs 1910 metais, pasakojo, kad jis anuomet dar buvęs mažas, tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą viename jau naujosios gryčios gale gyveno vokiečių karininkai, o kitame – senelio šeima, – sodybos istoriją atskleidžia Klementas Gudonis.

Jo tėvas 1972 metais senojo namo vieną galą perstatė. Tiesiog supuvo, nuvertė ir ant tų pačių pamatų pastatė iš naujo. O kita namo pusė išliko nuo senelio laikų.

– Atsimenu senelį. Buvau trejų metų, kai 1959-aisiais jis mirė. Bobutė ilgiau gyveno – iki 1972-ųjų, – pasakoja senelių sodybą puoselėjantis Klementas, kurio brolis Vytautas, tautodailininkas, gyvena Pasvalyje, sesuo – Šiauliuose, o jaunėlis brolis žuvęs.

Visas Klemento gyvenimas – Dovyduose:

– Tik dvejus metus praleidau kariuomenėje. Paskui kolūkyje dirbau traktorininku, šiek tiek – vairuotoju. Kai atsiėmiau senelių žemę, tėvai jau buvo mirę. Tėtis amžinybėn išėjo 1989-ųjų gruodžio pradžioje ir vos mėnesio pritrūko, kad galėčiau atsiimti jo pajų. O juk visą gyvenimą dirbo kolūkyje, tačiau daug tėvo pajų taip ir nuplaukė. Motina mirė dar anksčiau – 1981 metais. Taigi už savo pajų atgavau tokį laužą traktorių ir pradėjau ūkininkauti.

Beje, blogiau, jog šiame krašte žemės nemelioruotos.

– Prie kolūkių jau buvo sudaryti melioravimo planai, bet keitėsi laikai ir viskas prapuolė. Nebetvarkomi net grioviai. Praėjusį rudenį laukai tyvuliavo. Gerai, kad spėjom derlių nuimti prieš lietus, – kalbėjo Klementas Gudonis.

– Daugiausia sėjam miežių savo ūkiui, turim nemažai ganyklų. Mylim gyvuliukus, kurie kaime baigia išnykti. Beveik niekas ir Grūžiuose gyvulių nebelaiko, – pastebi Vlada, kuri dvylika metų dirbo virėja Grūžių globos namuose. – Tačiau, susirgus tėveliams, teko išeiti iš darbo jų prižiūrėti. Be to, ir ūkis, gyvuliai. Tiesa, dabar ūkis perduotas Panevėžyje gyvenančiam jaunėliui sūnui Tadui.

Gudoniai gyvena nuostabiame gamtos prieglobstyje. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

O ir kitas sūnus Mantas, dažniausiai išvažiuojantis į užsienį dirbti, Dovyduose šalia nusipirko buvusią Pakeliūnų sodybą.

– Mantas – prie technikos, kai atvažiuoja, ūkyje padeda, – sako Vlada, kurios vyriausias sūnus Gedvaldas iš pirmosios santuokos gyvena Anglijoje. – Tačiau abu dešimtmečiai mūsų anūkai Dovydas ir Džiugas labai nori laiką leisti pas mus Dovyduose. Jiems čia ramybė, laisvė, daug erdvės su dviračiais, riedlentėmis. Nors mums kartais pikta, kai jie į kompiuterius sulindę. O mamos liepia varyti į lauką, kur nėra jokių mašinų ir gali siausti į valias.

Taigi anūkai mielai atlekia į nuošalų, tuščią ir jaukų Dovydų kaimą.

– Dovydas net gimtadienį norėjo pas mus švęsti. Bet, sakau, čia nėra nei draugų, nei bendraamžių, – šypteli pokalbį su anūku prisiminusi Vlada Gudonienė. – O aš irgi nenorėčiau įsikurti net gyvenvietėje. Kas dvi savaites nuvažiuojam į Pasvalį apsipirkti ir mums to užtenka.

Sename medžiais apaugusiame Dovydų kaime visiška ramybė, niekas nepravažiuoja, kaip juokauja Gudoniai, gali nuogas vaikščioti, jeigu nepultų spiečiai uodų.

Atklysta į Dovydų sodžių ir romantikų, ir istorija besidominčiųjų. Klemento brolis Vytautas Gudonis šiame kaime įamžino žymių kraštiečių – rašytojo Julijono Lindės-Dobilo, kalbininko Petro Būtėno bei žurnalisto ir rezistento Julijono Būtėno – atminimą.

Dovydų kapinaitės – taip pat gili senojo sodžiaus istorija.. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

– Vytautas jau nuo septintos klasės išvyko į Kauną mokytis meno mokykloje. Mūsų kaimynystėje gyveno Pakeliūnai, kur atvažiavęs kurdavo grafikas, dailininkas Algirdas Pakeliūnas. Pas jį nulėkdavo ir mano brolis. O Kaune gyveno mūsų dėdė, mamos brolis, – apie palankiai susiklosčiusias aplinkybes pasakojo Klementas Gudonis.

– Dabar sūnus Mantas įsigijo šią buvusią Pakeliūnų sodybą ir galbūt joje įsirengs kokį vasarnamį. Patinka mūsų vaikams ir anūkams ši graži, rami vieta, – pastebi Vlada Gudonienė, kuri išpuoselėjusi, sutvarkiusi ne vien savo namų aplinką. – Tik Pakeliūnų sodyboje, kur pajudinsi, ten akmenys.

O Klemento nuomone, gal užtektų ir senoviškos tradicijos – grėbliu lapus nugrėbti, dalgiu žolę nupjauti. Tačiau Vlada Dovyduose įnešė ir šiuolaikiškos tvarkos – lygiai pjaunamos vejos, sodinami gėlynai, kuriamos akmenų kompozicijos…

Beje, Vlados vaikystė prabėgo irgi atokioje Keliuotiškėlių sodyboje, tik vėliau jos šeima persikraustė į Grūžius.

Tad nieko nuostabaus, jog Gudoniai mėgaujasi Dovydų sodžiaus ramybe ir gamtos prieglobsčiu.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

  1. Gražu žiūrėti ir skaityti apie tokius gerus žmones. Jaučiasi pilna harmonija, meilė viskam aplinkui, namų ir šeimos židinio puoselėjimas. Norėčiau ir aš atitrūkti nuo miesto šurmulio, ryte basomis išeiti ant rasotos žolės, o po kurio laiko dūkti su anūkais. Didžiausios sėkmės šiems laimingiems žmonėms!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *