Lietuviška Anderseną prisimenant…

Penkeri metai be Gintaro Kutkausko… Sako – laikas gydo žaizdas. Galbūt… Gal iš tiesų, nematydami, negirdėdami, nejausdami šalia savęs išėjusiųjų anapus, mes pamirštame tą kažkada mus jungusį bendrystės jausmą, palikdami tik širdžiai mielų akimirkų kratinį, kuris anksčiau ar vėliau virsta vientisu nostalgišku prisiminimu. Užmarštis mus išlaisvina nuo atsakomybės vėl ir vėl išgyventi netekties skausmą…

Tik kas pasakys, kodėl bėgantys metai neužpildo tos spengiančios tuštumos, likusios ten, kur kažkada Tavo vaikščiota, kurta, gyventa…

Tu buvai lietuviškasis Andersenas, turėjęs unikalų gebėjimą perleisti per save gyvenimą, akumuliuoti visas aplinkui esančias spalvas, kvapus, jausmus tam, kad dovanotum pasaką… Juk ir Tavo gyvenimas buvo pasaka. Keistas, fantasmagoriškas stebuklas, kuriame nuolat pynėsi garsai, vaizdai, pakilimai ir nuopoliai, susižavėjimas ir neapykanta, meilė…

Tau Viešpats suteikė genialumo sparnus ir davė galią apkabinti jais visą pasaulį… Tik nepasakė, kad kiekvienas pripažinimo, pergalės, šlovės žingsnis smigs sielon šlykščiomis apkalbų, pavydo, melo strėlėmis… Ir kiekvieną kartą, kai scenoje kažkas gims – tu mirsi… Tūkstančius kartų… Toks buvo Tavo kryžius, mantra, kelias…

Dar buvome mes – mokytojai, statybininkai, darbininkai, Dauno sindromu sergantys žmonės, Tavo dėka patikėję, jog esame aktoriai. Mokėjai rasti kelią į mūsų sielas, todėl labai greitai pasijutome esą „profesionalai“, tie – kuriems nebaisi net pasaulinė scena. Svaigi iliuzija subyrės tą pačią akimirką, kai paliksi šį pasaulį… Liks tik emocinės pagirios ir suvokimas, jog iš tiesų buvome tik dalelė tavo genialaus plano, kurį suvokti prireiks dar ne vieno dešimtmečio…

Turime tradiciją – prieš kiekvieną spektaklį susikabiname rankomis ir paprašome Gintaro pagalbos. Jūs juoksitės, tačiau tai padeda. Dar daugiau – stovint scenoje, labai dažnai fiziškai jaučiame jo buvimą šalia. Gintaras grįžta. Kartais jis nematomas snaudžia tuščioje kėdėje salės kampe, kartais mirkteli prožektoriumi ar kažką bando pasakyti užsikirtusiu muzikiniu grotuvu. Tačiau dažniausiai jis pasirodo prieš pat spektaklį kai salėje užgęsta šviesos ir nutyla žiūrovai. Likus tūkstantajai sekundės daliai iki pasigirs pirmieji muzikos garsai, Gintaras atsargiai perbraukia pirštais per scenos užuolaidą ir tūkstančiams pažįstamu balsu sušunka – „Uždekit prožektorius – pradedam!“

Sausio 20 d. Gintaro Kutkausko teatras kviečia į penktosioms Maestro mirties metinėms skirtus renginius:

12 val. – šv. Mišios Pasvalio Jono Krikštytojo bažnyčioje;

13 val. – Gintaro Kutkausko pagerbimas kapinėse;

18 val. – Spektaklis „Dobilėlis penkialapis“, skirtas Gintaro atminimui, Pasvalio kultūros centre;

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *