Lupatyno gelmėse nuskendę milijonai ir žmonių viltys

Vido DULKĖS nuotrauka

Lupatynas, skudurynas, blusynas – kaip tik nevadinama vieta, kurioje prekiaujama dėvėtais rūbais. Mažesnes pajamas gaunantiems tai – vienintelis išsigelbėjimas, kitiems – galimybė pigiau įsigyti kokybiškų, garsių firmų ženklais pažymėtų rūbų, tretiems – savotiška sporto šaka, laisvalaikio praleidimo būdas, be kurio neįsivaizduojamas nė vienas savaitgalis.

Esu tikras, kad skuduryne esate buvę visi. Beveik neabejoju, kad atsirastų ne vienas šias eilutes skaitantis žmogus, kuris galėtų atidaryti nuosavą dėvėtų drabužių krautuvėlę. Ne todėl, kad reikia, o todėl, kad per tuos du dešimtmečius, kai Lietuvoje klesti šis verslas, daugelio iš mūsų namuose susikaupė ne vienas maišas iš turgaus parsineštų kažkieno jau nešiotų drabužių. Juk perkame, nes patinka spalva, nes galvojame, kad po pusmečio suplonėsime ir tikrai įlįsime į madingas kelnes, o jei netiks, bus galima padovanoti kaimynei ar, galų gale, panaudoti grindims plauti. Perkame, nes labai pigu. Pastarasis faktorius, ko gero, labiausiai kaltas dėl palėpėse pūpsančių niekada taip ir neapsirengtų rūbų kalnų.

Vos atsiradęs dėvėtų rūbų prekybos verslas netruko apaugti įvairiausiais gandais. Visi kalbėjome, kad tai yra vakarų valstybių labdara Lietuvai, kurią apsukrūs verslininkai, užuot daliję nemokamai, pardavinėja. Tikrai ne vienas yra girdėjęs apie tai, kad senuose drabužiuose galima rasti brangių papuošalų, mobiliųjų telefonų ar įspūdingų sumų grynųjų pinigų. Galų gale, lupatynų prekiautojai – pasakiškai turtingi žmonės. Nesvarbu, kad dešimtus metus važinėja tuo pačiu nutriušusiu „Ford Transit“ – tai tik sumanus akių dūmimas.

Praeitą penktadienį kilo mintis užsukti į Pasvalio turgų ir pasiteirauti prekybininkų, ar įmanoma prekiaujant dėvėtais rūbais užsidirbti milijoną.

Prekiauja ir šokių mokytojos, ir bankininkai

Turguje – ankstyvas rytas. Žmonių nedaug. Daugiausia – Savivaldybės klerkai, užsukę prieš darbą nusipirkti bandelių ar dešros kavos pertraukai.

Kampe, kur prekiaujama dėvėtais rūbais, pats darbymetis. Iš automobilių kraunami maišai, statomi prekystaliai, skambčioja ant žemės krentantys metaliniai strypai – palapinių atramos.

– Anksčiau prekiaudama dėvėtais rūbais užsidirbau namui, tačiau dabar nesurenku pinigų, kad įsirengčiau vonią, – sakė pakruojietė Gitana.

Moteris turguje jau dvidešimt metų. Gitana – šokių mokytoja, tačiau pagal specialybę niekada nedirbo.

Iš pradžių auginau vaikus. Kai jie paaugo, norėjau turėti nuosavą verslą, todėl baigiau prekybos mokyklą ir ėmiau prekiauti dėvėtais rūbais. Tai buvo šios veiklos pradžia, tikras „aukso amžius“. Juk gyvenome pasaulyje, kur niekas nieko neturėjo – kelios kelnės, keli sijonai. Ir kai atsirado galimybė pigiai įsigyti drabužių, žmonės griebė viską iš eilės, – prisimena prekybininkė.

– Dabar žmonės išrankūs – ieško tik geros kokybės garsių firmų rūbų. Tik su močiutėmis paprasčiau, jų pagrindinis kriterijus – kad būtų pigu.

Paklausta, kaip nustato, kiek kuri prekė kainuos, moteris šypteli:

– Tai jau mano kraujyje. Mane galite ir vidury nakties pažadinti – nesuklysdama pasakysiu, kas ir kiek kainuoja.

Apie pabrangusį turgaus mokestį (5 Eur) pasakoja 73 metų ponia Marija. Ji taip pat šio verslo senbuvė – dėvėtais rūbais prekiauja du dešimtmečius. Senjora gyvena čia pat – kitapus gatvės. Mašinos neturi, tad į kaimus nevažinėja ir prekiauja čia pat – Pasvalio turguje. Paklausta, ar užtenka prisidurti prie pensijos, Marija lakoniška:

– Vogti nereikia…

Eiti nusikalstamu keliu nenorėjo ir Julė, kurią prieš 15 metų atleido iš banko. Trisdešimt metų toje pačioje įstaigoje dirbusiai penkiasdešimtmetei tai buvo nemenkas šokas.

– Penkerius metus stovėjau Darbo biržoje, tačiau jokio darbo pasiūlymo taip ir nesulaukiau. Dėvėtais drabužiais prekiavo mano sesuo. Iš pradžių padėjau jai, vėliau ėmiau dirbti savarankiškai.

Paklausta, ar daug trūksta iki milijono, ima juoktis: – Susimoki „Sodrai“, Ligonių kasai, išsiperki patentą ir… visą mėnesį lyja ir niekur negali važiuoti. Va jums ir milijonai.

Viktoras STANISLOVAITIS

Visą straipsnį skaitykite 2017-04-06 „Darbe“

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *