„Man keturių sienų mažai“

Taip sakė į „deimančiukų“ nominaciją senjorų kategorijoje pretenduojanti Pušaloto miestelio gyventoja Genovaitė Kriaučiūnienė. Manome, kad šie žodžiai bene taikliausiai atspindi jos gyvenimo būdą. Praėjusių metų gegužę 70 metų jubiliejų atšventusi buvusi mokytoja spinduliuoja energija ir gyvenimo džiaugsmu. Pušalote gimusi ir augusi senjorė savo patriotiškumą bei rūpestį gimtuoju miesteliu liudija ne skambiomis frazėmis ar lozungais, o kasdieniais darbais. Be jos neįsivaizduojamas miestelio kultūrinis gyvenimas – G. Kriaučiūnienė yra beveik visų renginių vedėja. Šiam atsakingam darbui pušalotietė kruopščiai ruošiasi, tad tiek kraštiečių naujų knygų pristatymai, tiek valstybės atmintinų datų paminėjimai iki smulkmenų būna apgalvoti ir sustyguoti. Pušalotietė pati domisi gimtojo miestelio istorija, džiaugiasi, kuomet jis minimas šviesiomis spalvomis, liūdi kuomet užslenka juodi debesys. Apie tai praėjusią savaitę kalbėjomės jos jaukiuose namuose, Pušalote, akmenimis grįstoje Stoties gatvėje.

Nei dienos be knygos

Pokalbį su Genute pradėjome ne nuo Pušaloto istorijos ir šiandienių miestelio rūpesčių, o nuo knygų. Jos yra kasdienės pušalotietės palydovės nuo vaikystės – nuo pasakų vaikams skirtame žurnalo „Žvaigždutė“ iki neseniai užverstos aktorės Nijolės Narmontaitės prisiminimų knygos „Aktoriai, režisieriai, kasininkės. Ko nematė žiūrovai“ antrosios dalies. Sekdama tėvelių pavyzdžiu, pagarbą knygai Genovaitė išsiugdė nuo mažų dienų. Jos tėtis, tuomečiam „pramkombinatui“ (buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato pirmtakas – aut.) priklausiusios lentpjūvės ir malūno darbininkas, su beveik kiekviena alga į namus parnešdavo įvairių knygelių.

Žinodama mamos pomėgį, dabar Kaune gyvenanti vienturtė dukra Vilma per Naujuosius metus stengiasi pamaloninti nauju populiariu kūriniu. Bene didžiausią įspūdį iš vaikystėje perkaitytų pasakų mūsų pašnekovei paliko V. Haufo „Nykštukas Nosis“, taip pat žavėjo R. Frajermano „Laukinis šuo Dingas arba apysaka apie pirmąją meilę“ bei iš giminaičių gauta Maironio „Jaunoji Lietuva“.

Genutė prisipažino, kad kai kurias perskaitytas knygas vienaip vertino mokykliniais laikais ir visai kitomis akimis į tą patį kūrinį žvelgė sulaukusi brandaus amžiaus. „Kuomet mokykloje per rusų kalbos pamoką nagrinėjome Levo Tolstojaus romaną „Karas ir taika“, man atrodė, kad Nataša Rostova kvailai elgiasi. Antrą kartą šį romaną perskaičiau būdama trisdešimties metų ir, žinoma, visiškai kitaip tada vertinau Natašos gyvenimą“, – šyptelėjo G. Kriaučiūnienė. Dabar mėgstamiausi pušalotietės autoriai ir jų kūriniai – Jurgos Ivanauskaitės „Tibeto mandala“, jau minėta N. Narmontaitės „Aktoriai, režisieriai, kasininkės. Ko nematė žiūrovai“, Doloresos Kazragytės, Algimanto Čekuolio atsiminimų knygos ir ką tik iš bibliotekos parsinešta Kristinos Sabaliauskaitės istorinio romano „Silva Rerum“ trečioji dalis. Tuo tarpu Genutės vyrą – Petrą Kriaučiūną turbūt galima pavadinti kryžiažodžių specialistu. Be šių galvosūkių sprendimų jis neįsivaizduoja dienos.

Pušalotietė įsitikinusi, kad tradicinės, popieriniais lapais šnabždančios knygos niekada neišstums joks elektroninis atitikmuo. Jos nuomone, virtualioji erdvė daugiau skirta trumpoms žinioms, o ne knygoms skaityti.

Kepyklos kvapą ir dabar jaučia

Abu pušalotietės tėveliai kilę iš Paįstrio apylinkių, Paliukų kaimo. Šis Panevėžio rajone esantis kaimas yra ir jos vyro Petro Kriaučiūno gimtinė. Anapilin jau išėję ne tik Genutės mama ir tėtis, bet ir brolis. Penkeriais metais vyresnė sesuo gyvena Šiauliuose.

Savojo krašto patriotas neįsivaizduojamas be domėjimosi jo praeitimi. Save pokario vaiku vadinanti, 1945 metų gegužę gimusi G. Kriaučiūnienė vaizdžiai piešė atmintyje išlikusius gimtojo Pušaloto vaizdus – su iš kepyklėlės sklidusiais gardžios forminės duonos kvapais, siauruko ratų dunksėjimu, miestelio aikštę supusiais mediniais namais.

Ne tik miestelio gyventojai buvo pamėgę Pušaloto duoną. Kepykla veikė miestelio centre esančiame mūriniame dviaukščiame pastate, kuris vėliau buvo perduotas mokyklai. Tiek mokytojai, tiek mokiniai jį praminė „Karvelnyčia“. „Kepėju dirbo Matelis. Į parduotuvę, kur dabar veikia aludė, duoną atveždavo su tokia uždengta su „tačka“ ir tekdavo ilgokai stovėti eilėje, kol jos gaudavai“, – pasakojo kandidatė į „deimančiukų“ nominaciją. Ji minėjo, kad labai šiltus ir vaizdžius prisiminimus apie Pušaloto kepyklą ir kepėją Matelį, slapčia atnešdavusį forminės duonos į mokytojų kambarį, parašė kaimynystėje gyvenanti buvusi kolegė Valerija Kumpauskienė. Šiuos ir kitus prisiminimus, eiliuotos kūrybos posmų, dailės darbų reprodukcijų galima rasti pavarčius Pušaloto mokytojų ir mokinių kūrybinių darbų rinkinį „Vaivorykštė“. Leidinyje yra ir keletas G. Kriaučiūnienės eilėraščių. „Vaivorykštė“ atsiradimą paskatino 1957 metais jaunųjų literatų būrelio, kuriems vadovavo dabar jau šviesaus atminimo mokytoja Garšvinskienė, mediniais viršeliais papuoštas kūrybos almanachas, surastas 1993 metų spalį kraustantis iš senosios mokyklos pastato į naująjį. Prieš šešerius metus „Vaivorykštę“ iš įvairiais mokyklos laikotarpiais išlikusių kūrybinių darbų sudarė mokytojos G. Kriaučiūnienė, Rūta Eigirdienė ir Vitalija Kalpakova.

Sigitas KANIŠAUSKAS

Visą straipsnį skaitykite 2016-03-01 „Darbe“.

 

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.