Šimtametės atsidavimas vaikams senatvėje grįžta su kaupu

12596886_1132115843467438_1581686728_o
Jubiliatė su jaunėliais vaikais Bronislava ir Romaldu.

Valei GrigaliūnaiteiTabokienei iš Titkonių vienkiemio sausio 12- ąją suėjo šimtas metų! Jubiliatė, užauginusi tris dukras ir tris sūnus, sulaukusi dešimties anūkų ir penkių proanūkių, pastaraisiais metais žiemoja Pasvalyje pas jaunėlę dukrą Bronislavą. Tačiau vasaroti su didžiausiu džiaugsmu grįžta į savo tėviškės sodybą gražiame vienkiemyje tarp Titkonių ir Iciūnų.

Šiame vienkiemyje 1916 metų pradžioje Valė Grigaliūnaitė-Tabokienė ir gimė. Augo keturios seserys ir penki broliai. Visi labai muzikalūs – ir grodavo, ir dainuodavo. Vienas brolis buvo vargonininkas, kitas smuiku grojo. O Valė giedojo Vaškų bažnyčios chore. Daina kasdien ją guodė ir ramino. Vaikai dažnai girdėdavo mamytę bent niūniuojančią. Padainavo ir savo šimto metų jubiliejaus proga atėjusiems pasveikinti svečiams.

Valė Tabokienė šeimoje buvo priešpaskutinis vaikas, taigi visi broliai ir seserys jau mirę. Beje, dauguma buvo ilgaamžiai, tačiau tik ši titkonietė sulaukė šimto metų.

– Mūsų mamytė aplenkė visus, nors užaugino daugiausia vaikų, turėjo didžiausią šeimą. Ji buvo be galo pasišventusi savo vaikams. Namuose užteko pačių reikalingiausių daiktų, bet mus skatino mokytis, kad turėtume bent amatą, kad nereikėtų eiti į kolchozą su šakėmis, – prisiminusi susigraudina Bronislava Zimkienė. – Mamytė kartodavo, jog neįveikiamų darbų nėra: tik einantis ateina ir siekiantis pasiekia.

Ir pasiekė. Vilnietis sūnus Romaldas – inžinierius, vyriausioji dukra Laima – buhalterė-ekonomistė, ūkininkauja Iciūnuose, sūnūs Vytautas – agronomas, Jonas – mechanikas, jau pensininkai. Dukra Virginija – buhalterė. Jaunėlė Bronislava baigusi prekybos mokslus, pastaraisiais metais prižiūri mamytę.

O anūkai dar toliau pasklido, dar aukštesnių mokslų siekia. Štai Romaldo sūnus Justinas studijuoja Australijoje, dukra Gintarė – stomatologiją Sveikatos mokslų universitete.

Beje, Valės Tabokienės dvi marčios – gydytojos. Šmaikštaujame, kad močiutė todėl ir sulaukė šimto metų.

– Tačiau mamytė – kantrybės įsikūnijimas. Ji niekada neskubėjo kreiptis į medikus. Mamytė ramina, jog aš per daug jaudinuosi, ir nieko čia baisaus nėra, – pastebi dukra Bronislava. – Jos stiprybė – optimizmas, malda, daina.

Ir vaikų meilė.

– Tėvams labai reikia vaikų dėmesio ir meilės. Mano draugės – ir mamytės draugės. Jos vienos neuždarysi, – šypsosi dukra. – Sutikom Naujuosius metus, jau ir antra valanda, siūlom mamytei eiti miegoti, o ji sako, kai visas linksmumas, visas gražumas prasideda, tai mane norit nuvaryti miegoti…

Iki 93 metų Valė Tabokienė dar viena į Pasvalio bažnyčią nueidavo, dukra tik pasitikdavo, kad pačiai būtų ramiau.

– Nuo 90 metų stengiamės daugiau prižiūrėti, nors mamytė priekaištaudavo: kam tu čia mane atsitempei. Tačiau vasarą grįžtame į senąją tėviškės sodybą. Ten mamytės ir gėlės, ir visa tvarka, – pripažįsta Bronislava Zimkienė.

Asta BITINAITĖ

Visą straipsnį skaitykite 2016-01-21 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.