– Esu pasaulio pilietis, kuris niekada neužmirš savo šaknų. Kad ir kur bebūčiau, visada atsimenu, kas ir iš kur aš esu. Prisimenu lietuviškas šventes, tradicijas, papročius. Man tai yra labai svarbu, – sako valdeikietis Justinas Garbštas. Apie tolimus atšiaurius kraštus, sąmonę ir protą išlaisvinančias keliones bei neaprėpiamą pasaulį bus šis Naujųjų metų išvakarių pokalbis.
Dėl svajonės metė darbą
Justinas Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė transporto inžineriją. Pagal specialybę įsidarbino vienoje valstybinėje įstaigoje. Iš pradžių naujas darbas traukė, buvo įdomu, gaunamos stabilios pajamos. Tačiau jaunuoliui kažko vis trūko.
– Atsikeli rytą ir supranti, jog tavęs laukia dar viena eilinė diena, eilinė savaitė, eilinis mėnuo… Išdirbau ten pustrečių metų ir pamačiau, kad niekas nesikeičia, viskas kartojasi… – prisimena Justinas.
Tuo metu pradėjo rimtai svarstyti galimybę tapti civilinės aviacijos pilotu. Pasirinkimas neatsitiktinis. Į dangų jaunuolis pirmą kartą pakilo būdamas gal vienuolikos metų. Penktąjį vandenyną pažinti padėjo geras tėvo bičiulis, šviesios atminties lakūnas Vytautas Lapėnas, kuris savo mažu dviviečiu lėktuvėliu atskrisdavo į šalia esantį Nakiškių aerodromą.
– Porą vasarų yra tekę praleisti Įstros aeroklube. Dienomis tvarkydavau aplinką, o vakarais su Vytautu ar kuriuo instruktoriumi kildavome į dangų. Man savarankiškai leisdavo atlikti viską, nuo variklio paleidimo iki pakilimo. Buvau paauglys, nelabai mokėjau važiuoti automobiliu, tačiau jau valdžiau lėktuvą. Tai fantastiškas jausmas. Ypač tas momentas, kai tu atsiplėši nuo žemės ir pereini į visiškai kitokią erdvę, kurios paprastame gyvenime nepamatysi. Tai mane žavi iki pat šių dienų, – teigia Justinas.
Dangus traukė ir jaunuolis ėmė aktyviai domėtis, kur ir kaip būtų galima įgyti perspektyvią komercinių avialinijų lakūno specialybę. 4–5 metus trunkančios universitetinės studijos netraukė, tad teko ieškoti alternatyvos. Justinas surado privačią, Vilniuje įsikūrusią mokyklą, kurioje aviatoriai paruošiami per dvejus metus. Tačiau yra vienas „bet“ – kaina.
– Už tokią sumą Vilniuje galima nusipirkti pusę buto, – šypsosi pašnekovas.
Justinas paskaičiavo, kad norint susimokėti už mokslus, valstybinėje įstaigoje jam teks dirbti 10 metų. Ir tai – su sąlyga, jei nepirks maisto ir nesinuomos buto…
Du mėnesius dvejojęs, 2011 metų sausio 2 dieną vyras parašė pareiškimą ir išėjo iš darbo.
Nuostabi, klaidų neatleidžianti stichija
Ilgai svarstęs kuo užsiimti, nusprendė važiuoti į Norvegiją bei įsidarbinti laive.
– Laivai ir jūros tuo metu man buvo nežinomas pasaulis… Norvegijoje laivų – tūkstančiai, tačiau kaip paaiškėjo, įsidarbinti juose nėra paprasta. – Elektroniniu paštu siunti savo CV, o po to skambini. Standartinis pokalbis skamba maždaug taip:
„Sveiki, aš ieškau darbo laive, gal turite ką pasiūlyti pradedančiojo pozicijoje?“
„Ar jums yra tekę būti jūroje?“ „Esu plaukęs keltu…“
„Kai paplaukiosite bent metus – paskambinkite vėl.“
Per du mėnesius Justinas paskambino į beveik 400 laivų ir visur atsakymas būdavo toks pat. Jau buvo beprarandąs viltį, kai vieną dieną sulaukė telefono skambučio su klausimu, kokiame mieste randasi ir ar galėtų po valandos išplaukti į jūrą.
Laivas stovėjo Olesiundo prieplaukoje. Tame pačiame mieste buvo ir Justinas, tad po valandos jis jau lipo į denį.
Buvo lapkritis. Šiaurės jūroje – audrų ir liūčių sezonas. Vos išplaukęs laivas pateko į didžiausią tų metų audrą.
– Keturios paros išbrauktos iš gyvenimo. Iš karto susirgau jūros liga. Valgyti negaliu, atsistoti negaliu, vos pakeliu galvą – viskas sukasi. Mintis viena – greičiau į krantą, toliau nuo šitos nesąmonės! – prisimena Justinas.
Viktoras STANISLOVAITIS
Visą straipsnį skaitykite 2015-12-31 „Darbe“.
