Jauna šeima pasirinko mažą ir jaukų Nemeikšiūnų kaimą

8
Daiva Tirilienė su dukra Areta ir sūnumi Dovydu.

Jau esam įpratę apraudoti senus nykstančius kaimus, kurių pavadinimai lieka tik atmintyje. Todėl dar smagiau mažame gana atokiame Nemeikšiūnų sodžiuje sutikti jauną Daivos ir Andrio Tirilių šeimą, kurios sodybą aplinkos apžiūros komisija įvertino kaip vieną gražiausių rajone.

Nemeikšiūnų kaimas nuo Pasvalio nutolęs dvylika kilometrų. Nuo Vaškų kelio reikia pasukti žvyrkeliu ir dar pavažiuoti bene pusantro kilometro. Ir jau kaimo pradžioje atsiveria Tirilių sodybos grožio oazė, įrengta šiuolaikiškai moderniai. O pati šeimininkė Daiva pasitinka labai svetingai, nors netikėtai užklumpame laistančią šiltnamį.

Kieme tuoj susėdame jaukioje nendrėmis dengtoje pavėsinėje. Namuose sukinėjasi dukra Areta, kuri bus Pasvalio Svalios pagrindinės mokyklos penktokė, o sūnus Dovydas – septintokas.

Andris Tirilis, turintis savo transporto įmonę, darbe, tą dieną buvo išvykęs į Marijampolę. Beje, kodėl vyro vardas latviškas?

– Nes jo mama latvė. Andris ir gimęs Latvijoje, Bauskėje. Tik nuo šešerių metų su šeima persikraustė į šią senelių Tirilių, tėčio tėvų, sodybą, nuo pirmos klasės lankė Skrebotiškio mokyklą. O jau Petro Vileišio gimnazijoje buvom klasės draugai, – sako iš Ustukių kilusi Daiva, kuri su vyru pernai šventė abiejų keturiasdešimtmečius ir sutuoktuvių dvidešimtmetį.

Daiva anksčiau yra dirbusi ir pardavėja, ir draudimo bendrovėje. Paskui augino vaikus, dabar darbo atsiranda vyro įmonėje. O vaikais tenka rūpintis ir toliau, ypač po pamokų vežioti į užsiėmimus. Dukra Kiemeliuose pas Audrutę Strekienę lanko šokius, sūnus Pasvalyje žaidžia krepšinį. Dar į treniruotes Tetirvinuose nulekia.

– Tarkim, pardavėjų darbo valandos tokios, kad vaikų tikrai taip nepavežiočiau, – pripažįsta Daiva.

Kaip apsisprendė įsikurti būtent čia, ar ilgai svarstė?

– Nemeikšiūnai man atrodė užkampis. Buvo svarstymų, tačiau Andrį į šią sodybą labai traukė. Važiuojant per Vokietiją žavėjo maži jaukūs, gražūs ir tvarkingi kaimeliai. Bet ten visi keliukai asfaltuoti, iki kiekvienos sodybos patogus privažiavimas. O pas mus dar daug žvyrkelių. Jeigu tą pusantro kilometro iki Nemeikšiūnų asfaltuotų, būtų kaip Vokietijoje, – pasvajoja Daiva. – Mes gyvenom ir bute Pasvalyje, tačiau vyrui ten nepatiko, nors vaikystę praleido Bauskėje, dažnai viešėdavo pas giminaičius Rygoje. O nuo šešerių metų persikraustė į šią senelių sodybą Nemeikšiūnuose.

Daiva taip pat kaimo vaikas. Ustukiuose jos tėvų Kazėnų sodyba daug metų buvo tarp gražiausiųjų.

– Prieš dvejus metus tetukas mirė. Taigi reikia nulėkti ir žolę nupjauti, ir palieti. Nuo vaikystės buvau įtraukta į tėvų sodybos tvarkymo darbus. Juk anuomet nebuvo net tokių žoliapjovių , – prisimena Daiva. – Be to, man labai įstrigę dideli ir gražūs senelių namai Panevėžio rajone. Mamos tėvai buvo ūkininkai, gyveno vienkiemyje, jų sodyba irgi buvo labai tvarkinga. Tačiau man didžiausią įspūdį paliko ištapytos, išdekoruotos sienos. Tie gražūs vaizdai man iki šiol stovi akyse.

Asta BITINAITĖ

Visą straipsnį skaitykite 2015-08-13 „Darbe“.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *