Muzikos sparnų pakylėtas Henrikas Balčiūnas

1965687_838124472886074_3649011637826911637_o
Žiūrovai Henrikui negailėjo gėlių ir ovacijų.

Prisipažinsiu, kai gavau pakvietimą į Henriko Balčiūno kompaktinio disko LX pristatymą, buvo apėmę dvejonės, ar verta ten eiti. Aš pažinojau šį šelmiškų akių muzikantą, buvau girdėjęs jo balsą, bendravęs su juo. Bet man atrodė, kad tai ne mano muzika, ne mano karta, ne mano laikotarpis. Žinoma, tuo laiku jau buvau gimęs, bet, kai „Laiptai“ buvo savo šlovės zenite, aš buvau tiesiog paauglys, lakstantis mažo miestelio dulkėtomis gatvėmis. Ši muzika buvo, bet kažkur ten, toli. Kaip man atrodė, paskendusi užmaršties rūkuose.
Koncerto išvakarėse, tvarkydamas senus rakandus, radau muzikinę kasetę, ant kurios vaikiška ranka buvo išvedžiotas užrašas „Geros“. Jau galvojau mesti lauk, bet smalsumas paėmė viršų. Sėdau į „Fordą“, nes tik čia dar buvo veikiantis kasetinis magnetofonas. Spustelėjau paleidimo mygtuką ir ėmiau laukti. Aparatas keistai atsiduso, viduje dejuodami ėmė suktis jau daug metų nejudinti ratukai ir svirtelės. Nusigandau, kad kasetę „suvalgys“, bet pasigirdo specifinis šnypštimas, ciksėjimas, kurį pakeitė Audriaus Giržado balsu tariami žodžiai: „Sveiki atvykę į 1987 metų televizijos konkursą „Jaunimo estrada!“…
Staiga tarsi kas būtų įjungęs seną nespalvotą kino juostą… Matau save stovintį prie juodai – balto televizoriaus „Tauras“ ir jungiančio prie jo magnetofoną „Весна“. Vienu pirštu spaudžiu raudoną mygtuką, kitu tą, ant kurio parašyta „Пусk“. Prasideda muzikos „rašymas“… Vėl girdžiu „Roko maršą“, POP ART festivalį, matau koncertų transliacijas iš sausakimšų Vilniaus sporto rūmų ir Kauno sporto halės… Vėl regiu „Bobų vasarą“ ir lietuviško roko Meka virtusį Pasvalį. Ir suprantu, kad Henrikas Balčiūnas, „Laiptai“, tai mano muzika, mano karta, mano gyvenimas…
Buvo smagu, kad panašiai jaučiančių spalio 3 dieną prisirinko kone pilna Pasvalio kultūros centro salė. Kaip ir dera tokiems renginiams, Henrikas svečius pasitiko stovėdamas ant scenoje patiesto raudono kilimo. Tačiau tai, ko gero, buvo vienintelis „valdiškas“ akcentas. Visas vakaras labiau priminė ne oficialų pristatymą, o senų bičiulių susitikimą, kelionę per dainininko gyvenimą.

Visą straipsnį rasite 2014-10-14 „Darbe“

Viktoras STANISLOVAITIS

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.