Su rajono vicemeru – apie šeimą ir pomėgius

Su Meškalaukyje gyvenančiu 61 metų Stanislovu Kiudžiu, rajono mero pavaduotoju, jo sodybos pavėsinėje kalbėjomės ne apie politikos vingrybes ar užimamų pareigų prasmę, o apie šeimą, namus, pomėgius… 

Regina ir Stanislovas Kiudžiai šią savo sodybą puoselėja nuo 1990- ųjų. Džiaugiasi, kad kartu gyvena dukters Sonatos šeima. 

Sonata dirba „Viados“ degalinėje, žentas Robertas – „Pieno žvaigždžių“ Pasvalio sūrinėje, o anūkui Rokui – ketveri metai ir jis keliauja į darželį, nors dar mieliau pasilieka su močiute. 

– Dirbau buhaltere „Baltame laše“ (Meškalaukio žemės ūkio kooperatyve), bet dėl etatų mažinimo 2009-aisiais darbo netekau. Stažo man užtenka, tad daugiau niekur ir nedirbu, – Regina Kiudienė atskleidžia, kad jau dešimt metų yra namų šeimininkė. – Dažnokai atvažiuoja ir Vilniuje gyvenanti sūnaus Renato šeima, devynerių metų anūkas Faustas pas mus mėgsta vasaroti. 

Renatas – statybų specialistas, dirba bendrovėje „Tiltuva“. Marti Jurgita – bendrovėje „Sangaida“ parduotuvių vadovė.

 – Mano 88 metų mama gyvena Biržuose pas savo dukrą, – Stanislovas Kiudis šeimoje augo su seserimi Zita. – Tėvukas mirė 2007-aisiais. 

Stanislovas gimė tremtinių šeimoje Rusijos Irkutsko srityje. Tėvas Kazimieras – žemaitis iš Kvėdarnos krašto.

– Senelis su keliais vaikais, tarp jų – ir dvidešimtmečiu mano tėčiu, į Sibirą buvo išvežti 1948-aisiais. O mano mama Felicija Kuprytė, kilusi iš Katkūnų kaimo, tais pačiais metais su savo šeima ištremta būdama septyniolikmetė. Tremtyje tėvai susipažino, susituokė ir 1958-ųjų kovą gimiau aš, – jauna Kiudžių šeima į Lietuvą, į Gustonių vienkiemį pas mamos giminaičius atvažiavo tą patį rudenį, kai mažajam Stasiukui buvo vos pusę metukų. 

1960-aisiais jau Gustoniuose gimė sesuo Zita. O Stanislovas Gustonių pradinėje baigė keturias klases, Joniškėlio vidurinėje – aštuonias. Joniškėlio technikume įgijo techniko mechaniko specialybę. 

– Gyvenome gana sunkiai, dirbo tik tėvukas Joniškėlio eksperimentiniame ūkyje. Jis irgi buvo prie technikos, remontuodavo variklius. Mama nedirbo, – savo mokslo ir profesijos pasirinkimo aplinkybes prisiminė meškalaukietis. 

Beje, išsitarė, kad buvo kalbinamas stoti ir į Minsko aukštąją partinę mokyklą. Bet atsisakė… 

1977 metais Stanislovas Kiudis pradėjo dirbti Meškalaukyje tuomečio „Kovos“ kolūkio mechaniku, tačiau greitai buvo paimtas į armiją: 

– Tarnavau dvejus metus Ventspilyje, mokomajame tankų batalione. Nors turėjome važiuoti į Vokietiją, bet atsidūrėm Latvijoje. Irgi neblogai. Per langą matėm jūrą… Po tarnybos vėl grįžau į „Kovos“ kolūkį, dirbau vyriausiuoju inžinieriumi. 

– Ir aš 1977-aisiais, baigusi Kauno žemės ūkio technikume buhalterinę apskaitą, pagal paskyrimą atėjau dirbti į „Kovos“ kolūkį. Prisimenu, kad dar patarė tuomet žemės ūkio skyriuje dirbęs Bronius Nekiūnas. Pradžioje važinėjau iš Pasvalio, – pasakoja Regina Jankevičiūtė-Kiudienė, kuri iš Pasvalio miesto ir kilusi. – Tėvai buvo mokytojai, sesuo – mokytoja, ir aš buvau padavusi dokumentus mokytis darželio auklėtoja. Bet pamačiusi, kaip broliukas siaučia su draugais, susimąsčiau: ir aš turėsiu su tokiais vaikais dirbti kasdien nuo ryto iki vakaro. Taip pagalvojusi dokumentus atsiėmiau ir tapau ne darželio auklėtoja, o buhaltere. 

Tačiau anūkas Faustas vasarą vis tiek mieliau renkasi ne stovyklą, o gyvenimą kaime pas senelius, kur ir draugų tuoj susiranda. 

Faustas Vilniuje šoka tautinius šokius. Kaip kadaise šoko seneliai Kiudžiai. 

1980-ųjų Meškalaukio šokių kolektyvo fotografijoje – ir Regina su Stanislovu: 

– Čia mes kartu dar tik šokom, buvom bene jauniausia pora. Mus kartu sukabino, padėjo susišokti ir po metų susituokėm. Apsigyvenom Meškalaukyje daugiabučio namo bute. Gimė Renatas, vėliau – Sonata. 

Abu Kiudžiai nuo jaunystės mėgo dalyvauti saviveikloje. 

– Joniškėlio technikumo pučiamųjų orkestre grojau triūba, Meškalaukio kapeloje – akordeonu. Bet labiausiai mėgstu šokti, ypač liaudiškus šokius, žinoma, ir valsą, – Stanislovas tik apgailestauja, kad šiam pomėgiui nebelieka laiko. 

Ir pašmaikštauja, jog kada nors gal dar šoks kokiame senjorų kolektyve. 

– O aš dainavau Meškalaukio moterų ansamblyje, kai jam dar vadovavo Romas Jacinkevičius, irgi jau miręs, – Regina Kiudienė pastebi, kaip nesuvaldomai bėga laikas… 

Gražinti sodybos aplinką – taip pat atgaivos teikiantis Kiudžių pomėgis: 

– Nebuvo didelio pasirinkimo, kur galėtume įsikurti. Namai jau buvo pradėti statyti. Dar rubliais ėmėme paskolą ir baigėme įsirengti. Sodinome medelius, vaismedžius, krūmus, iš laukų vežėme akmenis. Kasmet važiuojame į mugę „Ką pasėsi…“ ir vis parsivežame augaliukų. 

Sodyboje veši ir mums įprastos alyvos, ir jazminai. Ką tik pasodintas ąžuoliukas, kurį anūkas Rokas Tėvo dienos proga dovanojo savo tėčiui. 

– Čia mano gėlytės, – žydinčiais gėlynais pasigėri Regina. – O štai, kur dabar pavėsinė, anksčiau buvo daržas – augo bulvės, braškės. Kai 1994 metais pradėjom kurti savo ūkį, daržas prie namų ėmė trauktis. 

Jų ūkis – apie penkiasdešimt hektarų, kartu – ir dukters Sonatos, kuri kaip jaunoji ūkininkė gavo paramos. 

– Sūnus Vilniuje baigė statybos mokslus ir ten pasiliko. Dukra irgi sostinėje įstojo mokytis turizmo, bet nepatiko. Baigė kirpėja. Taigi namuose buvom likę dviese ir tose didelėse erdvėse vieniems buvo kažkaip nejauku, – prisipažįsta Regina. 

Gyvumo pripildė dukters šeima. Jie ir žolę sodyboje pjauna, ir aplinką padeda tvarkyti, ir žaidimų sode atsirado… 

Mėgsta Kiudžiai ir pakeliauti, tik jų maršrutai neretai skiriasi. Regina išsitaria, kad iki šiol taip ir nesiryžta skristi lėktuvu, o geriausia keliauti traukiniu, autobusu, automobiliu: 

– Man svarbiausia, jog būtų jūra, tad užtenka ir Palangos. 

Stanislovas jau daugiau pasižvalgęs po pasaulį – nuo Tuniso iki Singapūro, aplankyta ir nemažai Europos. 

Dar kolūkių laikais abu Kiudžiai yra keliavę ir į tuometį Leningradą, ir po Estiją… 

Tačiau išpuoselėta ir žieduose paskendusi Reginos ir Stanislovo sodyba – pati jaukiausia jų šeimos atokvėpio oazė.